Ačiū Dievui, sulaukėme šviežių bulvių

– Kada šviežių bulvių atvešite? – beveik kiekvienas teiraujasi agurkais prekiaujančio jau seniai pažįstamo ūkininko nuo Vištyčio.

– Šeštadienį jau tikrai. Grįš vaikiščias iš mokslų ir jau prekiaus kiekvieną rytą, – pažada vyriškis šypsodamasis. – Pirkit agurkų į šaltibarščius.

Perku. Ir kaipgi nepirkti. Ir braškes perku. Nešu savo proanūkiams. Saldumą jaučiu dar prie burnos neprinešusi. Ir kvepia… saule, žeme ir darbščiomis rankomis. Kas buvęs kalvotame Vištyčio krašte, supranta, ką reiškia tokioje žemelėje užauginti uogas ir daržoves.

Maišau rožinį lietuvišką skanėstą ir šypsausi, kažin kaip per metus pasikeitė subrendo jaunuolis, kuris pernai, baigiantis vasarai, išklausęs padėkas ir komplimentus, tyliai atsiduso: „Kaip man nusibodo tos bulvės.“

Ankstyvos bulvės lietuviui savotiškas tikslas ir atskaitos taškas. „Ačiū Dievui, jau sulaukėme šviežių bulvių“, – sakydavo močiutė, išrovusi pirmą kerą. Krapais, svogūnais ir kepamais spirgučiais, užpiltais ant bulvių, pakvipdavo net kiemas. Ir dar po dubenėlį rūgpienio, pagardinto saldžia grietinėle… Vaikystė kvepia… Ir nebūtinai apelsinais. Yra kai kas saldžiau.

Sveikatos visiems mums, sulaukusiems šviežių bulvių.

Leonora ČĖPLIENĖ