Kai Kyjive paklausiau pagalbą Ukrainai vežančios Estijos organizacijos „Freedom Convoy“ vadovo Peterio Rikeno, kodėl mašinas ir dronus gabena tik iki sostinės, šis atsakė, kad bijo rizikuoti savanorių gyvybėmis, nes toliau vykti yra per daug pavojinga. Panašiai kalbėjo ir Prancūzijos medikai, kurių keliauti į pafrontės miestus griežtai neleidžia jų vadovybė.
Užsuka ir pas draugus
Visgi lietuvių Charkive, esančiame 30 km nuo Rusijos pasienio ir 20 km nuo fronto linijos, sutikti galima nuolatos: tiek medikų, tiek karių, tiek drąsių savanorių, gabenančių paramą kovotojams.
Čia teko susipažinti ir su 46-erių vilniečiu Mindaugu Kasperūnu, kuris vienas pats jau 29 kartą atvežė paramą kariams. Iš viso Mindaugas per du metus Ukrainoje lankėsi 46 kartus, tačiau pirmuosius 17 kartų čia vyko kaip savanoris „Kautros“ autobuso vairuotojas parvežti iš Lvivo pabėgėlių. Vėliau vyriškis įsteigė paramos fondą „Daiktai frontui“ ir ėmė pats autobusiuku su tokiu pat užrašu gabenti į Ukrainą sukauptą paramą.
Paprastai pakeliui į namus Mindaugas sustoja Kyjive ir susitinka pažaisti futbolą su senais bičiuliais, su kuriais susidraugavo 2014 m. Tuomet jis buvo atvykęs padėti ukrainiečiams kovoti barikadose per Maidano revoliuciją, kai tauta sukilo prieš prorusišką prezidentą Viktorą Janukovičių.
„Dalis bičiulių futbolininkų kovoja fronte, o vienas, gaila, žuvo“, – sakė Mindaugas.
Futbolą vilnietis žaidžia nuo vaikystės, yra aistringas sostinės „Žalgirio“ komandos sirgalius, klubo „lV tribūna“ narys. Minėto klubo nariu buvo ir Ukrainoje žuvęs lietuvis karys Tadas Tumas, kurį Mindaugas neblogai pažinojo.
Vienas į Ukrainą M. Kasperūnas sakė važiuoja todėl, kad taip pigiau, be to, teigė esąs individualistas.
„Padedu kovojančiai šaliai, nes kartu su mylima žmona bei dviem vaikais laimingai bei sočiai gyvenu nuosavame name ir nenoriu to prarasti. Visų bendrą priešą geriau stabdyti Ukrainoje, nei pas mus, Lietuvoje“, – kalbėjo vyriškis.
M. Kasperūnas perdavė linkėjimus nuo lietuvio kario, kurį sutiko Kramatorske. Šis vyriškis tarnauja šturmo brigadoje, pats į mūšį neina, bet yra atsakingas už logistiką – brigados aprūpinimą apranga, ginkluote, maistu ir t.t.
Šį karį, sakė, labai giria vadai, jį bando persivilioti ir kitos brigados, bet lietuvis ištikimas komandai, kurioje tarnauja kartu su kitu tautiečiu, tiesioginiu puolamųjų operacijų dalyviu, Ukrainoje kariaujančiu jau trečius metus.
Pastarasis pasakojo, kad Ukrainos armija – nevienalytė: yra dalinių, paruoštų užsienyje pagal Vakarų standartus, yra ir paruoštų sovietinės mokyklos atstovų.
Vieni – viskuo aprūpinti, kitiems – daug ko trūksta. Pasigendama ir tvarkos – algos vėluoja po du mėnesius, daug ko laiku nepristatoma, todėl tenka pirktis patiems.
Kalbama, kad kai logistu tapo lietuvis, situacija šturmo brigadoje labai pagerėjo.
Giriami lietuviai
Vadai, bendražygiai labai giria ir Lipcų fronte, Charkivo prieigose, tarnaujantį lietuvį Raimundą Urvikį, į Ukrainą atvykusį prieš pusantrų metų.
„Nepatinka man Lipcuose. Iki tol tarnavau Donecko srityje, buvau pripratęs prie tenykščių sąlygų, bet rusams ėmus veržtis į Charkivą prieš mėnesį mane perkėlė čia, kur daug kas yra kitaip“, – kalbėjo Raimundas.
Vyriškis papasakojo, kad jo užduotis yra nuvežti šturmo grupės narius kuo arčiau fronto linijos, o vėliau juos iš ten parvežti, kartu paimant ir sužeistuosius bei žuvusius karius. Į pačias rizikingiausias užduotis vadai visada skiria lietuvį, nes tik jis yra baigęs specialius apmokymus, suteikiančius teisę vairuoti amerikietišką šarvuotą automobilį „Humer“.
„Tai superinė mašina, atlaiko šūvius ir nedidelių skraidyklių mėtomas granatas, o sprogus padangai dar galima nuvažiuoti dešimt kilometrų ir pasprukti iš pavojingos zonos. Taip aš išgelbėjau daugybę gyvybių, nors ne kartą pats jau žegnojausi“, – pasakojo karys.
Lipcuose lietuviui į užduotį tenka vykti paprastu automobiliu, mat priešo skraidyklės jau yra aprūpintos galingesnėmis granatomis ir tiesiog medžioja šarvuotas mašinas. „Dabar bet kokio drono numesta granata man taptų kapais, tačiau gyvenu viltimi, kad priešo nesudominsiu, nors dažnai vykstu keliu, kuriuo nevažiuoja jokios kitos mašinos“, – apie savo kasdienybę pasakojo lietuvis.
Prieš kelias dienas jis sakė įsitikinęs, kad dėl rusų dronų gausybės labai pasikeitė situacija ir pačiame Charkive, kuriame kovotojams yra nurodyta tapti „nematomais“ – nusimesti karinę aprangą.
„Po trijų savaičių pertraukos norėjau išsimaudyti duše, ramiai išsimiegoti ir pavalgyti karšto maisto, tad nutariau užsukti Charkive į viešbutį. Tačiau manęs neįsileido net penki viešbučiai, nes atvykau su kovine mašina ir neturėjau civilių drabužių. Pernakvoti pavyko tik labai brangiame viešbutyje, turinčiame požeminį garažą, kuriame paslėpiau mašiną. Rūkyti į lauką ir balkoną nurodė išeiti tik dėvint chalatą, o ne kariškus rūbus“, – karo subtilybėmis dalijosi lietuvis.
Jis paaiškino, kad viešbučiai kariškių neįsileidžia dėl to, jog aukštai skraidantys ir didžiulę optinę galią turintys žvalgybiniai priešo dronai ieško karių susibūrimų ir vėliau į juos paleidžia raketas arba bombas.
„Blogiausia yra užsieniečių legione tarnaujantiems tamsiaodžiams iš JAV bei Lotynų Amerikos. Jiems patariama apskritai neiti į gatvę, kad neatkreiptų priešui pranešinėjančių kolaborantų dėmesio. Kolumbiečių paprašytas ne kartą vykau į parduotuvę jiems pripirkti maisto“, – kalbėjo lietuvis.
Sąsajos su Lietuva
Pereitą penktadienį atvažiavęs į autoservisą netikėtai sutikau dar du lietuvius, tiksliau – ukrainiečius, turinčius lietuviškų šaknų arba sąsajų su Lietuva.
Vienas vadybininkas ant kombinezono buvo prisisiuvęs lipduką su Viačeslavo Litvino pavarde, kuri bylojo, kad jo protėviai kažkada gyveno Lietuvoje. Atvykėliams iš Lietuvos senovėje prigydavo pavardė Litvin arba Litvinenko.
Tuo tarpu gretimos automobilių stiklų keitimo įmonės vadovas Sergejus Sergienko, pamatęs mano mašinos numerius, ėmė lietuviškai dainuoti. Paaiškėjo, jog vyriškio žmona Oksana Grigalienė, šiuo metu su dukromis laikinai gyvenanti Belgijoje, yra kilusi iš Šilalės. Ten Sergejus dažnai lankėsi, šiek tiek pramoko lietuvių kalbos ir įgijo draugų, kurie, karui prasidėjus, suaukojo pinigų ir atvežė kariams automobilį.
Beje, ir V. Litvinas, ir S. Sergienko paprašė perduoti lietuvių kariams bei savanoriams, kad jų automobilius vyrai taisys be eilės ir trečdaliu pigiau.
Eldoradas BUTRIMAS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.