Muziejininkės darbas – išsipildžiusi vaikystės svajonė

Eglė KVIESULAITIENĖ

Beveik du dešimtmečius vilkaviškiečius ir kitus Paežerių dvaro svečius džiuginanti Sūduvių amatų šventė jau tapo tradicine ir visų laukiama. Tačiau džiaugdamasis puikiu renginiu retas beprisimena, kad ji atsirado muziejininkės Aušros Mickevičienės dėka. Ši mūsų krašto etnokultūros puoselėtoja muziejui atiduoda ne tik darbo, bet ir laisvalaikio valandas.

Atėjo su genais

Į muziejaus veiklą visa siela panirusi Aušra Mickevičienė čia jaučiasi atradusi save, o prieš tris dešimtmečius šaknis įleidusi Vilkaviškyje be galo pamilo šį kraštą ir tapo entuziastinga jo etnografijos puoselėtoja. Tačiau Aušra prisipažįsta niekada nemaniusi, kad taps muziejininke, nes tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar VDU Žemės ūkio akademija) baigusi zanavykė nuo Plokščių (Šakių r.) savo gyvenimą siejo su gėlininkyste.

Visgi etnokultūra Aušrai niekada nebuvo svetima sritis, nes jos šviesaus atminimo tėtis, Raudonės vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vytautas Valunta buvo atsakingas ir už kraštotyrinės veiklos puoselėjimą. Tad duktė matė, kaip tėtis dalyvaudavo ekspedicijose, užrašinėdavo liaudies dainas, sakytinę tautosaką, rinko medžiagą apie Plokščių gyventojus, žydus, vokietmetį, tremtinius. Jo surinkta informacija nugulė į kelis tomus monografijų.

Lėmė atsitiktinumas

Pati A. Mickevičienė muziejininke tapo visai atsitiktinai. Ji prisimena, kai iki tol dirbusi jaunesniąja moksline bendradarbe Babtuose, Vaisių ir daržovių ūkio mokslinio tyrimo institute, prieš tris dešimtmečius atitekėjo į Vilkaviškį ir su vyru nuvažiavo į Basanavičynėje vykusią šventę. Ten nepažįstamą porą užkalbino tuometinė Vilkaviškio krašto muziejaus vadovė Gabrielė Karalienė. Paklausta, iš kur atvykusi, Aušra prisistatė esanti iš Plokščių, o jos mergautinė pavardė – Valuntaitė. G. Karalienė apsidžiaugė puikiai pažįstanti A. Mickevičienės tėtį, atsidavusį kraštotyrininką ir etnokultūros entuziastą.

Tuo metu krašto muziejus kaip tik kėlėsi iš senųjų patalpų į Paežerių dvarą, tad reikėjo daugiau darbuotojų. G. Karalienė A. Mickevičienę pakvietė dirbti muziejininke ir priskyrė jai kuruoti gamtos bei etnografijos fondus.

– Nuo vaikystės pats įdomiausias man visada buvo Lietuvos etnografijos muziejus Rumšiškėse. Todėl pradėjusi dirbti Vilkaviškio krašto muziejuje jaučiausi kaip patekusi į vaikystės svajonę, – kalbėjo A. Mickevičienė, kuriai kiekviena darbo diena muziejuje savaip miela ir pilna netikėtumų.

Valandų neskaičiuoja

Daugelis muziejininko darbą įsivaizduoja visiškai kitaip, nes mato tik jo rezultatą. Tačiau tam, kad būtų įrengta ekspozicija, reikia surinkti galybę eksponatų, juos aprašyti, kiekvienam suteikti numerį ir įtraukti į gaunamų eksponatų knygas, taip pat inventorinimo knygas, po to informaciją įkelti į internetinę LIMIS sistemą, kad eksponatą galėtų matyti visi Lietuvos gyventojai. Kiekvienas muziejininkas, priklausomai nuo srities, kurią kuruoja, turi savo saugomų eksponatų fondą: knygų, fotografijų, dailės, daiktų, raštijos ir kt.

A. Mickevičienės kuruojamos temos – katalikų bažnyčia, kryždirbystė ir etnografija. Visos jos labai artimos širdžiai. Muziejininkei patinka vykti į ekspedicijas, kalbėtis su senus laikus menančiais žmonėmis, užrašyti jų pasakojimus, bendrauti su kitais etnografijos specialistais, semtis iš jų žinių. Todėl A. Mickevičienė muziejui parveža bene daugiausiai naujų eksponatų.

– Geras muziejininkas turi neskaičiuoti savo darbo valandų, būti smalsus, mokėti bendrauti su žmonėmis ir turėti kantrybės juos išklausyti, – muziejininko savybes vardino A. Mickevičienė.

Idėja galėjo žlugti

2005-ieji jai buvo itin sėkmingi metai, nes surengė dvi ekspedicijas ir pirmąją Sūduvių amatų šventę. Iš ekspedicijų parsivežė daug eksponatų, rinko medžiagą apie senuosius mūsų rajono kryžius bei stogastulpius, garsius Vilkaviškio krašto žmones ir jų gimtąsias sodybas. Surinkta medžiaga vėliau atgulė knygose „Vilkaviškio krašto kryžiai ir kryždirbiai“, „Sugrįžimai… Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“, „Vilkaviškio krašto kryžiai ir paminklai“, o iš ekspedicijose surinktų eksponatų bei nuotraukų surengta daugybė parodų.

Aušra prisimena, kad idėja surengti Sūduvių amatų šventę kilo nuvykus į panašius renginius Kernavėje ir Rumšiškėse. Užsimezgė pažintys su ten dirbančiais muziejininkais, amatininkais, eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ nariais.

– Mano idėją labai palaikė tuometinė Suvalkijos (Sūduvos) regioninio kultūros centro direktorė Gražina Pauliukonienė, tad visa širdimi pasinėriau į šventės organizavimą. Sukviečiau amatininkus, muzikantus, o tada paaiškėjo, kad finansavimo niekas neskiria, – apie sunkią pradžią pasakojo A.Mickevičienė.

Visgi iš G. Pauliukonienės sužinojęs, į kokią situaciją pateko Sūduvių amatų šventės iniciatorė, tuometinis Marijampolės apskrities viršininkas Albinas Mitrulevičius nutarė gelbėti naują renginį ir iš savo fondo skyrė 1 000 litų. Tai nebuvo pakankama suma didžiuliam renginiui suorganizuoti, tačiau teko suktis iš padėties.

– Muzikantai sutiko pakoncertuoti už simbolinę dovanėlę, urėdija davė pušies tašelių, iš kurių mūsų darbuotojai sutvėrė namelius amatininkams. Muziejininkės nupynė nendrinius stogelius, padarė iškabas. Visi muziejaus darbuotojai dirbo labai nuoširdžiai ir iki šiol surėmę pečius drauge rengiame šventes, – kolegomis džiaugėsi A. Mickevičienė.

Tradicija tapusio renginio iniciatorė prisiminė, kad į pirmąją Sūduvių amatų šventę atvykę svečiai iš Kultūros ministerijos – tuometinė Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė ir už muziejų veiklą atsakingas specialistas Romanas Senapėdis – labai išgyrė estetiškai atrodantį amatininkų kiemelį, kuris, jų nuomone, pralenkė net Vilniaus Kaziuko mugę. Gražūs atsiliepimai labai paglostė ne tik šventės iniciatorės, bet ir visų prie jos plušėjusių muziejaus darbuotojų širdis.

Tarsi šeimoje

Organizuodama vėlesnes šventes muziejininkė lėšų rūpinosi iš anksto, pati rašė projektus, ieškojo rėmėjų.

– Laikiausi nuostatos, kad ne visus gautus pinigus turi „suvalgyti“ šventė – dalį reikia investuoti. Taip sukaupėme lėšų ir įsigijome palapinių, sūpynių, audeklo ekspozicijų stendams, tautinių drabužių ir kt., – organizacinius užkulisius atskleidė A. Mickevičienė. – Džiaugiuosi, kad visi mums geranoriškai padeda – ir rėmėjai, ir komunalininkai, ir Savivaldybė bei seniūnijos.

Per beveik du dešimtmečius, kiek Paežerių dvare vyksta Sūduvių amatų šventės, užsimezgė daug kontaktų su senuosius amatus puoselėjančiais žmonėmis, vietiniais meistrais, skulptoriais, nuolatiniais svečiais tapo eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ rekonstruktoriai. Šventėse rengiamos edukacijos, kurių metu supažindinama ne tik su amatais, bet ir su senovine kaimo buitimi, kasdieniais darbais – audimu, sviesto mušimu, medaus kopinėjimu, kailiadirbyste, duonos keliu ant mūsų stalo. Tai itin įdomu jaunimui, kuris net neįsivaizduoja, kaip prieš šimtmetį gyveno Lietuvos žmonės.

Kai į šventę suvažiuoja amatininkai, A. Mickevičienė pasijunta tarsi šeimoje, nes tai labai artimi jos sielai žmonės.

– Aš gaunu tiek džiaugsmo dvasiai, kad energijos pasikraunu ilgam, – entuziazmu tryško dar ne vieną naują idėją ketinanti įgyvendinti muziejininkė.