Besikeičiančios tradicijos neaplenkia ir Bažnyčios

Eglė KVIESULAITIENĖ

Anksti prasidėjęs vasariškų orų sezonas santuokų gausos neatpūtė. Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje šiemet jų užregistruota vos kelios. Jaunos poros vis vangiau pasiryžta įteisinti savo santykius tiek prieš Dievą, tiek prieš įstatymą.

Apie tai kalbėjomės su Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedros dekanu kan. Virginijumi GRAŽULEVIČIUMI.

– Kaip manote, kodėl mažėja bažnytinių santuokų?

– Taip vyksta ne tik pas mus. Mažėja ne tik bažnytinių, bet ir civilinių santuokų. Jauni žmonės savo santykius linkę vertinti paprasčiau, nenori prisiimti atsakomybės vienas kitam, bendrą gyvenimą „matuojasi“ tarsi drabužį. Keičiasi požiūris į visas tradicijas, dažnas Santuokos sakramentą priima ne iš įsitikinimų, o dėl to, kad ceremonija bažnyčioje vyksta iškilmingiau, išskirtinėje erdvėje. Manau, kad tokių porų – daugiau nei 50 procentų.

– Kaip keičiasi santuokų bažnyčioje tradicijos?

– Didelę įtaką besikeičiančioms vestuvių tradicijoms daro televizijos serialai. Nors jaunieji nesuvokia, ką užsienio šalyje reiškia viena ar kita tradicija, ją noriai perkelia į savas iškilmes. Taip į mūsų bažnyčias atkeliavo tradicija, kai nuotaką prie altoriaus atveda tėtis. Tai atėjo iš Viduramžių, kai dėl santuokos sutardavo jaunųjų tėvai, nuotaka, kad nepaspruktų nuo altoriaus, buvo atvedama ir perduodama jaunikiui.

Pagal katalikų tikėjimą visada į bažnyčią jaunieji žengia kartu – ateina prašyti Dievo palaimos savo šeimai. Labai svarbu, kad santuoką palaimintų ir jaunųjų tėvai. Jei to nebuvo vaikus išlydint iš namų, visada kreipiuosi į tėvus, kad jaunavedžius palaimintų bažnyčioje.

Pasikeitė ir drabužių mados, nuotakos nebesegi rūtų vainikėlio – jaunystės ir skaistumo simbolio. Prieš kelis dešimtmečius suknelės buvo santūresnės, reta kuri nuotaka prie altoriaus ryždavosi žengti nuogais pečiais ar trumpu sijonu. Dabar tai nieko nebestebina.

Paprastai su jaunaisiais iki vestuvių aptariame, kad aprangoje būtų išlaikytas bendras etiketas. Jei nuotakos suknelė apnuogina pečius, jie pridengiami nuometu. Kam teko matyti pasaulio, puikiai žino, kad net turistai eidami į Dievo namus turi pridengti nuogas kojas, pečius.

– Ką turėtų žinoti pora, kuri ketina tuoktis bažnyčioje?

– Sužadėtiniai į savo parapiją turi kreiptis likus ne mažiau 5 mėnesiams iki planuojamos santuokos. Jaunieji turi spėti išklausyti pasirengimo Santuokos sakramentui kursus, kuriuos veda mūsų dekanato Šeimos centro specialistai. Tačiau jaunavedžiai kursus gali išklausyti ir kitoje parapijoje ar net nuotoliniu būdu – svarbu turėtų tai liudijantį dokumentą. Taip pat sužadėtiniai privalo pristatyti krikšto liudijimą iš bažnyčios, kurioje buvo krikštyti. Ten išduodamas ir liudijimas, kad iki šiol nėra sudarę bažnytinės santuokos. Pažyma galioja pusę metų, tad visuomet patariu ją iškart nuvežti tuoksiančiam kunigui, kad vėliau neužsimirštų. Visi, ketinantys priimti Santuokos sakramentą, turi būti priėmę Sutvirtinimo ir Pirmosios komunijos sakramentus, nes be jų negali būti pilnateisiu krikščionimi. Beje, labai dažnai jaunieji šių sakramentų neturi, o tuoktis bažnyčioje nori, todėl tenka atidėti santuoką kitiems metams, kol pasirengs sakramentams. Kartais jaunieji bando palenkti kunigą, kad jis suteiktų Santuokos sakramentą nepriėmusiems kitų sakramentų, arba meluoja, kad yra juos gavę. Betgi pradėti bendrą gyvenimą nuo melo – nuodėmė. Tada nereikia stebėtis, kai santuoka nenusiseka, nes patys išvijo palaimą. Kita vertus, esu ir pats suteikęs Santuokos sakramentą jaunai porai, kuri skubėjo susituokti, nes laukėsi kūdikio. Jie pažadėjo kitiems sakramentams pasiruošti ir priimti vėliau.

– Ar įmanoma bažnytinė santuoka, jei vienas iš jaunavedžių – netikintis ir nepriėmęs jokių sakramentų?

– Teisiškai numatyta tikinčiojo ir netikinčiojo santuoka. Tuomet netikinčioji pusė raštu pasižada, kad netrukdys sutuoktiniui praktikuoti tikėjimo, krikštys ir katalikiškai auklės vaikus. Lygiai tokį patį pasižadėjimą turi pasirašyti kito tikėjimo žmogus, priimantis Santuokos sakramentą su kataliku.

– Ar nuo kunigo priklauso, kiek iškilminga bus ceremonija?

– Yra nustatyta ceremonijos tvarka, kurios per Santuokos sakramento suteikimą turi laikytis visi kunigai. Tačiau kiekvienas dvasininkas stengiasi įvesti kažką savito ir tai suteikia šilumos, artumo. Jaunieji dažnai renkasi tuoktis toje parapijoje, su kurios dvasininku artimiau bendravo, užmezgė dvasinį ryšį. Vykstant tuoktis į kitą parapiją reikia gauti savosios leidimą.

– Vestuvių planuotojai rūpinasi ceremonijos scenarijumi, puošyba, muzika, jaunavedžių priesaikos žodžiais. Ko neleistumėte savo bažnyčioje?

– Visada patariu, kad per vestuvių ceremoniją negiedotų Leonardo Coheno „Halellujah“, kitaip dar vadinamos „Šreko aleliuja“. Ji labai žinoma, jaunavedžiai dažnai renkasi šią giesmę, kurią išpopuliarino animacinis filmas „Šrekas“. Tačiau bažnyčioje turi būti atliekama sakrali muzika. Kai pasitariame su jaunavedžiais, visada randame puikių giesmių jų muzikantų repertuare, ir be „Šreko aleliuja“.

Per civilinės santuokos ceremoniją jaunavedžiai dažnai taria pačių sukurtos priesaikos žodžius. Tačiau bažnytinėje ceremonijoje priesaika privalo skambėti taip, kokia nustatyta jos formuluotė – negalima keisti nė vieno žodžio, nes santuoka bus negaliojanti. Todėl paprastai priesaikos žodžius jaunavedžiai kartoja paskui kunigą. Pasitaiko, kad pora išmoksta juos mintinai. Aš neprieštarauju, tačiau jaudulys daro savo, tad pasitaikė atvejų, kai jaunavedžiams suklydus reikėjo kartoti iš naujo. Kai pora ištaria bažnytinės priesaikos žodžius, po to gali pasakyti ir savo sukurtą laisvos formos pasižadėjimą vienas kitam. Pastaruoju metu tai tampa populiaru.

– Ko gero, net ir bažnytinė santuoka kartais baigiasi poros skyrybomis. Ar įmanoma ją anuliuoti?

– Galiojančiai sudarytos santuokos niekas negali panaikinti. Bažnyčia nepripažįsta skyrybų, nes yra įsitikinusi, kad tai, ką Dievas Santuokos sakramentu sujungė, niekas žemėje negali išskirti. Tačiau santuoka gali būti paskelbta negaliojančia nuo sudarymo momento, jei bus pripažinta, kad tam yra priežasčių. Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, jei jau iki tol buvo žinoma apie vyro ar moters priklausomybę nuo svaigalų, dėl patologinio pavydo, per jauno amžiaus, impotencijos ir kt. Ar santuoka jos sudarymo momentu buvo negaliojanti, sprendžia bažnytinis tribunolas, išklausęs šalių ir liudininkų parodymus. Tokios poros turėtų kreiptis į tos vyskupijos, kurioje buvo sudaryta santuoka, kuriją.