Ūkininkai džiaugiasi tiesioginės sėjos privalumais

Andrius GRYGELAITIS

Vilkaviškio rajone vyko Lietuvos „No-till“ asociacijai priklausančių ūkininkų susitikimas. Ši organizacija vienija žemdirbius, tausojančius žemę, neariančius jos ir propaguojančius tik tiesioginės sėjos metodą.

Kasmetiniai susitikimai

Dar gana jauna „No-till“ asociacija vienija apie 40 žemdirbių iš visos šalies. Jai priklauso ir du mūsų krašto ūkininkai – Sodėnų kaime gyvenantis Linas Klimavičius bei Sūdavoje žemę dirbantis Aidas Arminas.

„Esame netipiniai ūkininkai. Mes ne tik neariame žemės, bet ir stengiamės vartoti kuo mažiau chemikalų. Esame tarsi dirvožemio sveikuoliai“, – teigė L. Klimavičius.

Organizacijos narių susirinkimai – kasmetiniai. Kiekvieną sykį ūkininkai renkasi vis kitoje šalies vietoje. Susitikimų metu aptariami bendri džiaugsmai, rūpesčiai, diskutuojama įvairiomis temomis.

Į mūsų rajoną atvykę „No-till“ asociacijos nariai iš pradžių rinkosi Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre, klausėsi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkės dr. Jūratės Aleinikovienės pranešimo apie dirvožemio kokybę lemiančius veiksnius bearimėje technologijoje. Vėliau visi vyko apžiūrėti ūkininko L. Klimavičiaus pasėlių.

Pats L. Klimavičius nebuvo patenkintas šiemetine pasėlių kokybe. Jis teigė, kad šiais metais pasėliai nėra tokie gražūs, kokie buvo pernai. Ūkininko laukuose augantys žieminiai javai atrodo kiek prasčiau nei rapsai, nors įprastai būdavo atvirkščiai. L. Klimavičius svarstė, kad tikriausiai įtakos tam turėjo ilga ir gana vėsi pavasario pradžia, kuomet augalai patyrė daug streso.

Ūkininkavimo ateitis

Lietuvos „No-till“ asociacijos nariai ne tik propaguoja tiesioginę sėją. Daugelis iš jų yra visiškai atsisakę fungicidinio purškimo, augimo reguliatorių bei sėklų beicavimo.

„Aš asmeniškai naudoju tik herbicidus, visų kitų pesticidų jau keletą metų esu atsisakęs. Tai visiškai neturi įtakos derliaus rezultatams. Ilgai sėdėjome ant chemijos pramonės adatos, gamintojai teigė, kad be jų produktų nieko neužauginsime. Pasirodo, įmanome gyventi ir be to“, – teigė Kupiškio rajone ūkininkaujantis Vygantas Giedrys.

L. Klimavičius pripažino, kad be chemikalų prikuliamas derlius išties būna šiek tiek mažesnis, tačiau ne tiek, kad tai darytų įtaką bendram iš ūkio gaunamam pelnui. Mūsų krašto žemdirbys skaičiavo, kad tiesioginę sėją propaguojantys ūkininkai sunaudoja gerokai mažiau kuro, sutaupo laiko sąnaudų ir darbuotojų atlyginimams išleidžia mažiau lėšų, nes paprastai patys viską suspėja nudirbti.

„Ką kiti ūkininkai į žemę įdeda per 2–3 važiavimus į laukus, mes padarome vienu sykiu. Dėl to ir mūsų technika rečiau genda, nes ji mažiau naudojama. Kai kurie tradicine žemdirbyste besiverčiantys ūkininkai yra įsitikinę, kad mums reikia brangių sėjamųjų, tačiau iš tikrųjų jie patys žemę dirba su dar brangesne technika“, – svarstė L. Klimavičius.

Lietuvos „No-till“ asociacijai vadovaujantis Audrius Vanagas neabejojo, kad tiesioginės sėjos metodas ateityje tik populiarės. Anot jo, jau dabar dauguma technikos gamintojų savo siūlomus produktus ir paslaugas vis labiau orientuoja į tiesioginę sėją, o nuo šių metų taip ūkininkaujantiesiems jau bus mokamos ir papildomos išmokos – apie 60 eurų už hektarą.

Tiesa, asociacijos vadovas pabrėžė, kad tiesioginė sėja turi ne tik privalumų, tačiau ir trūkumų. Vienas iš jų – sunkiau užauginti rapsų derlių, kadangi jų mažos sėklytės, o sėjant tiesioginiu metodu rapsų sėklos beriamos negiliai. Jei drėgmės mažiau, sėklos sunkiau dygsta. Su javais, pupomis ar žirniais, kurių sėklos beriamos giliau, panašių problemų nekyla.

A. Vanagas taip pat teigė, kad tam tikrų rūpesčių tiesioginės sėjos technologija kelia su augalų liekanų laukuose tvarkymu. Kuo jų daugiau, tuo sėjos kokybė būna prastesnė. Dar vieną neigiamą niuansą įvardijo V. Giedrys. Anot jo, visi Lietuvos ūkininkai kovoja su šliužais, tačiau tiesioginę sėją propaguojantys žemdirbiai nuo jų kenčia labiausiai. Šiems gyviams patogiausia gyventi ten, kur yra pastovus šiaudų sluoksnis, kur galima pasislėpti, kur netrukdoma jų ramybė.

Gerina dirvožemį

Renginyje dalyvavusi mokslininkė dr. J. Aleinikovienė tvirtino, jog tiesioginė sėja itin daug prisideda prie dirvožemio gerinimo. Ji apgailestavo, kad kol kas dar labai maža dalis ūkininkų supranta šią naudą, tačiau neabejojo, kad ateityje tokių žemdirbių liks vis mažiau.

„Matau vien privalumus: negadinama dirvožemio struktūra, dirva ilgiau išlieka stabili, joje atsiranda daugiau organinių medžiagų. Kuo mažiau judinamas dirvožemis, tuo jame didėja biologinis mikroorganizmų aktyvumas. Tai lemia augantį dirvos produktyvumą. Šiuo metu didžioji dalis ūkininkų nenori pereiti prie tiesioginės sėjos dėl vienintelės priežasties – jie bijo prarasti pelningumą. Deja, ne visi dar suvokia, kad prarasti galima nebent pasėlių pelningumą, tačiau ne dirvožemio. Ši nauda skaičiais nepamatuojama“, – vardijo dr. J. Aleinikovienė.

Jai antrino ir vienas iš ilgiausiai tiesioginės sėjos metodą Lietuvoje taikančių ūkininkų – prancūzas Pjeras Kosta.

Puikiai lietuviškai kalbantis užsienietis į mūsų šalį atvyko kiek daugiau nei prieš du dešimtmečius. Jį čia atvedė būtent žemės paieškos.

Prancūzijoje Pjeras buvo smulkus žemdirbys. Jo gimtinėje įsigyti žemių buvo beveik neįmanoma, tad vyras laisvų plotų ėmė dairytis po visą Europą. Taip likimas jį atvedė į Rietavo kraštą, kuriame Pjeras dabar dirba per 500 ha.

„Bearimę žemdirbystę ir tiesioginę sėją atradau, galima sakyti, iš reikalo. Mano laukai buvo labai akmenuoti. Labai vargino nuolat rinkti akmenis. Kai perėjau prie tiesioginės sėjos, problema išnyko. Manau, kad šį metodą ateityje ims propaguoti vis daugiau žemdirbių. Man tai visiškai pasiteisina. Tereikia šiek tiek pakeisti požiūrį į trąšų ir chemikalų naudojimą. Aišku, ne visi žemdirbiai gali „perlipti per save“, tačiau kas tai padaro, vėliau džiaugiasi rezultatais“, – teigė P. Kosta.