Žmonėms padėti atvykęs japonas pateko į apgaulės spąstus

Butą Japonijos sostinėje Tokijuje pardavęs ir už gautus pinigus Charkive nemokamą kavinę įkūręs 76 metų Fuminoris Tsuchiko išgarsėjo visame pasaulyje, bet kartu jis tapo aferistės auka. Metus veikusią ir išpopuliarėjusią užeigą „FuMi Caffe“ pasisavino japono pasamdyta direktorė.

Patiklumas kainavo brangiai

Ukrainietė Natalija Grama pasinaudojo atvykėlio patiklumu, įkalbėjo, jog įmonę užsieniečiui įkurti bus sunkiau, todėl „FuMi Caffe“ buvo įregistruota jos vardu. Pasinaudojusi tuo, jog prieš pusantro mėnesio F. Tsuchiko išvyko keturioms savaitėms į tėvynę aplankyti dukrų ir anūkų, direktorė kavinę pasisavino.

Grįžusiam japonui ji pasiūlė likti dirbti kavinėje, tačiau pareiškė, kad finansinė parama nuo šiol bus renkama į jos, o ne į F. Tsuchiko sąskaitą. Kartu naujoji savininkė pareiškė, kad japono nupirkta įranga bei patalpos tapo jos.

F. Tsuchiko šią apgaulę paviešino feisbuke. Charkivo ir visos Ukrainos socialinėje erdvėje kilo didžiulis pasipiktinimas dėl tokio N. Gramos elgesio. Internautai moterį kaltina pasielgus nesąžiningai, padarius gėdą visai šaliai ir ragina japoną paduoti direktorę į teismą. Primenama, jog F.Tsuchiko už labdaringą veiklą yra gavęs Charkivo mero ir net Ukrainos prezidento apdovanojimus, todėl žmonės ragina ir valdžią įsikišti.

Į teismą nesikreips

Apie visa tai aš perskaičiau internete, o kitą dieną visiškai atsitiktinai F. Tsuchiko pamačiau Charkivo centre esančiame T. Ševčenkos parke. Kadangi su japonu anksčiau buvau kelis kartus bendravęs, vyriškis mane atpažino, priėmė pasiūlymą prisėsti kavinėje ir pasikalbėti apie tai, kas nutiko.

F. Tsuchiko papasakojo, jog bičiulių ukrainiečių padedamas jis padavė dokumentus savo vardu įregistruoti naują kavinę ir jau surado įmonei naujas patalpas. Paklaustas, ar kreipsis į teismą dėl buvusios direktorės poelgio, japonas papurtė galvą ir teigė, jog į Ukrainą atvyko daryti gera, o ne bylinėtis.

„Kavinė „FuMi Caffe“ išsilaiko iš suaukojamų pinigų, o jų daugumą perveda japonai. Jie ir toliau aukos man, tad nemanau, kad N. Gramos kavinė ilgai gyvuos“, – kalbėjo pensininkas.

Azijietis spėjo, kad direktorei galvą susuko jo pasakyti žodžiai, kad aukotojai yra atsiuntę tiek pinigų, kad jų užteks įkurti dar vienai kavinei ir įsteigti bibliotekai ant ratų. Moteris turbūt pagalvojo, kad ėmusi rinkti aukas į savo sąskaitą pralobs. Fuminoris prasitarė, kad bylinėtis nenori ir dėl gražių prisiminimų iš bendros veiklos su N. Grama, ir dar todėl, jog šios vyras Igoris fronte prie Bachmuto buvo sužeistas, tapo neįgalus.

„Direktorė feisbuke pasiskundė, jog jai mokėta 750 eurų mėnesinė alga – per menka, nors iš tiesų ji buvo kelis kartus didesnė, nei vidutinė Charkive, – pasakojo japonas. – Suaukotus pinigus aš leidau tik kavinės veiklai, algas mokėjau tik darbuotojams, o pats pragyvenu iš pensijos. Esu neišlaidus. Po restoranus nevaikštau, taksi nesinaudoju, batų užtenka vienų, o drabužių irgi turiu vos keletą. Visus sutaupytus pinigus skiriu paramai ukrainiečiams“.

Sprendimas vykti į Ukrainą

Azijietis Fuminoris priminė, jog į Ukrainą atvyko todėl, kad 2022 metais prasidėjus karui jis buvo netoliese – Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Iki pensijos Tokijo universitete dėstęs Antrojo pasaulinio karo istoriją vyriškis į Lenkiją buvo atvykęs apžiūrėti vokiečių įsteigtų koncentracijos lagerių bei karo muziejų.

Po Europos vietoves, susijusias su Antruoju pasauliniu karu, vyriškis keliauti ėmė prieš šešiolika metų nuo vėžio mirus žmonai. 2022-ųjų sausį F. Tsuchiko iš Varšuvos traukiniu nuvyko į Kyjivą, o iš ten – į Černobylį, nes norėjo apžiūrėti katastrofos atominėje elektrinėje padarinius. Jį tai domino todėl, kad per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečiams numetus atominę bombą Hirošimoje žuvo keli giminaičiai.

Kai F. Tsuchiko jau planavo grįžti į tėvynę, Maskva ėmė bombarduoti Ukrainą, ir Varšuvos gatves užplūdo pabėgėlių minios. Sukrėstas tokio vaizdo pensininkas japonas pripirko saldumynų bei žaislų ir centrinėje geležinkelio stotyje ėmė juos dalinti vaikams, kad šie mažiau galvotų apie karą.

Netrukus F. Tsuchiko nusprendė vėl vykti į Kyjivą, o ten išgirdęs, kad sunkiausia civilių padėtis yra Rusijos pasienyje esančiame Charkive, sėdo į traukinį ir atsidūrė tuo metu labiausiai apšaudomame mieste. Taksistas pensininką atvežė į arčiausiai Rusijos esantį ir labiausiai bombarduojamą Saltivkos mikrorajoną – į galinę metro stotelę, kurios požemiuose tuo metu glaudėsi 3,5 tūkst. žmonių.

Nutarė įsteigti kavinę

Metro japonas susipažino su N. Grama, kuri kartu su vyru bei sūnumi organizavo maisto gamybą bei humanitarinės pagalbos dalijimą požemyje, kuriame tuo metu buvo ir apsigyvenę. F. Tsuchiko paklausė N. Gramos, ko reikėtų nupirkti, ir kitą rytą atvežė vaistų, higienos bei švaros reikmenų.

Po kelių dienų japonas paliko viešbutį ir taip pat apsigyveno metro, nusprendęs, kad tokiu būdu sutaupytus pinigus galės skirti pagalbai kitiems. Vyriškis ėmė talkinti N. Gramai: padėjo gaminti ir išduoti maistą, valė grindis, plovė indus.

Metro požemiuose F. Tsuchiko gyveno tris mėnesius, o priešą nuvijus ir žmonėms išėjus iš požemių toliau padėjo gaminti ir dalyti maistą gatvėje. Po kiek laiko japonui kilo mintis įsteigti nemokamą kavinę „FuMi Caffe“, kurioje žmonės galėtų pavalgyti ir sušilti. „Tokią idėją pasiskolinau iš vieno bičiulio, kuris Kioto mieste, savo restorane, sekmadieniais nemokamai maitina daugiavaikes šeimas“, – prisipažino istorikas labdarys.

„Charkive liksiu iki mirties“

Tąsyk Charkivo merija padovanojo kavinei šaldytuvų, maisto produktų, o šiuos ėmė dovanoti ir verslininkai, ūkininkai. Kai prieš metus pirmą kartą apsilankiau „FuMi Caffe“ kavinėje, prie jos durų būriavosi eilė žmonių, nors kavinė dar nedirbo.

Pro langą pamačiau, jog F. Tsuchiko kartu su kitomis darbuotojomis skuta bulves. Moterys sakė, jog šeimininkas Fuminoris nesibaido jokių darbų, o su visais sveikinasi žemai nusilenkdamas. Tačiau sykiu jis buvo reiklus, iš visų reikalavo pareigingumo, punktualumo, švaros, pagarbos klientams.

„Man labiausiai gaila vaikų, nes jie yra šalies ateitis, o patiria tokias negandas. Dalies jų psichika liks visam laikui sužalota“, – kalbėjo japonas. Siekdamas padėti vaikams mokytis jis sugalvojo įsteigti biblioteką ant ratų. Pensininkas užsakė vieną, o ateityje sakė įsigis dar tris mikroautobusus, kuriais bus vežama po 500 knygų į nuošalias Charkivo gatves bei aplinkinius kaimus – ten, kur yra sugriautos mokyklos ir bibliotekos.

„Aplink sproginėja raketos, visko čia gali nutikti, tačiau apsisprendžiau, kad Charkive liksiu iki mirties. Po karo dar ilgai reikės pagalbos – prisidės daugybė sužeistų ir neįgalių karių. Esu samurajų palikuonis, jokiose situacijose stengiuosi nepasiduoti nevilčiai ir panikai. Viskas bus gerai su nauja kavine, o karą laimės Ukraina“, – taip atsisveikino japonas pensininkas ir parodė iškeltą pergalės nykštį.

Eldoradas BUTRIMAS