Nedažnai atsiranda galimybė pamatyti ne tik tarptautinį pripažinimą pelniusį architektūros kūrinį, bet ir po pastatą vaikštinėjantį patį projekto autorių. Kaip tik tokia proga visai atsitiktinai pasitaikė po Vilkaviškį vaikščiojusiems ekskursantams.
Vilkaviškio rajono gidė Ona Maksvytienė praėjusį sekmadienį sulaukė didelės grupės žmonių iš Šilalės ir jiems aprodė mūsų krašto grožybes.
Apvažinėję įdomiausias rajono vietas, popietę svečiai su gide atvyko prie Vilkaviškio autobusų stoties.
O. Maksvytienė ėmė pasakoti turistams, kaip šis puikus pastatas atsirado mūsų mieste.
„Pasakiau, kad pradėsiu pasakoti nuo šiandien, o vėliau istorija keliausime šimtmečiais atgal. Kalbėjau garsiai, per mikrofoną. Ir pastebėjau, kad už to didelio maždaug 50 žmonių būrio šalia „Premo“ parduotuvėlės sėdi šviesiaplaukė moteris ir šypsodamasi klausosi. Baigiau pasakoti apie stotį ir įėjome į parduotuvę – mano ekskursantai nubėgo pirkti kavos ir visų kitų Vilkaviškio gėrybių, apie kurias jiems pasakojau“, – kalbėjo O. Maksvytienė.
Parduotuvėje gidė susidūrė su ta pačia moterimi ir ją užkalbino. Ši vėl nusišypsojo: „Nešu kavą į lauką – vyrui. Tai – tas pats architektas, apie kurį ką tik taip gražiai pasakojote“.
„Išėjusi į lauką, pasukau prie architekto Gintaro Balčyčio, paspaudžiau jam ranką. Pasakiau, kad tiek sykių esu vaikščiojusi po šią stotį, tiek publikacijų skaičiusi, bet pirmą kartą gyvai sutikau jį patį. G. Balčytis pasirodė labai šiltas, inteligentiškas žmogus“, – pasakojo O. Maksvytienė.
Pamatę, kaip gidė kalbasi su pačiu stoties projekto autoriumi, žemaičiai nustebo, kad architektas, matyt, yra vilkaviškietis.
O. Maksvytienė paaiškino, kad nacionalinės premijos laureatas G. Balčytis gyvena Kaune, bet, kaip pats sakė, su žmona ir savo keturkoju augintiniu važiavo pro šalį, tad nutarė užsukti pasidairyti, išgerti kavos ir apžiūrėti visą pastatą.
„Su grupe kalbėjomės, kad tai – tikras gaspadoriškas požiūris. Po keleto metų būdamas netoliese autorius užsuko pažiūrėti į savo kūdikį, kaip jis laikosi, kaip atrodo. Ir taip sutapo, kad tuo pat metu išgirdo, kaip apie jo objektą pasakojama rajono svečiams. Kad mūsų visų būtų toks požiūris! Kad į tai, ką pasodinome, ką pastatėme, nutiesėme, padarėme – grįžtume pažiūrėti: o gal kažką reikia koreguoti, gal kur pridėti ranką. Nuo to visiems būtų tik geriau“, – kalbėjo O. Maksvytienė.
„Santakos“ inf.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.