Dienų karolius veriam ant smilgos

Asta KASNAUSKIENĖ

…Tas laikinumas

Žydėjimo, gyvenimo…

Išliekam pasikartojimuos.

Išliekam laukime.

Čia žydi obelys,

Čia jau bala pievos pienių pūkuos…

Tuoj griežlė šauks

Pjovėjus lankosna,

Eisim kupoliaut,

Kol Jonai žolynų nesurinko,

Kol rasa dar

Prausia basas kojas,

Byra gegužio žiedai

Ir lakštingalos

Vis dar varo iš proto…

Vaidutė DIRŽIUVIENĖ

Taškeliai smilgai

Saulė gyvena

liepų kvapų keruose.

Ir nektaras varva į korius,

ir ant raudonų lūpų

ištirpsta medaus bučiniais.

Skalsiai saldu,

nes esi avilys bitėms.

Lakos atviros

žolynų žydėjimui,

iškalbai,

kai vasaros lygiadienis

rasose išbrinksta

ir paparčio žiedas

trumpiausioj nakty ištirpsta.

Rytas miško paklotėj

boružės sparnais kuždės

ir suskaičiuotus laimės taškelius

tarsi žemuoges

smilgai suvers…

——

Ir vasarą išlis šiltas lietus.

Liutauras Klemensas KASULAITIS

O jeigu aš dabar

grąžinčiau tau žodžius,

kuriais mane įskaudinai…

O jeigu aš dabar

grąžinčiau tau tą liūdesį,

kurį tada jaučiau…

O jeigu aš dabar

grąžinčiau savo ašaras,

kurių tu nematei, nes stipriai lijo…

(jas paslėpė aštrus čiobrelių kvapas ir jonažolės).

Raudonis žemuogių sirpsta,

įkliuvusi musė voro tinkle rauda raudą,

žolynų žolė užkloja dieną…

Tvenkiasi ir tvinkčioja mūsų gyvenimai

žemuogių uogose,

tokie maži

tie žodžiai,

liūdesys,

mano ašaros lyjant

praranda prasmę.

Man truputį

gėda – savęs…

Gaila – tavęs…

O jeigu aš…

negrąžinčiau tau žodžių,

kuriais mane įskaudinai?..

Janina KURTINAITIENĖ

suverti dienų karoliukai

džiugina savo paprastumu

ten mano ir jūsų gyvenimai

jie eina kažkur šalia

jie kartu

lyg broliai

laimingi

dienų karoliukai

veriu juos

ant smilgos

ir žemuogėm

kvepia diena…

Rima IVANAUSKAITĖ

Dar gegutė šįmet nekukavo,

Neskaičiavo laimingų dienų,

Ievos žiede rasa nužėravus

Nenukrito ant pienių gelsvų.

Dar nebuvo… Dar daug ko nebuvo,

O jau viskas ir vėl iš pradžių…

Metų ratą laikas apsukęs

Nenusakomu skrieja greičiu…

Albinas SAVICKAS

Raibaplunksnė gegutė

kukuoja

ant beržo šakos

atsitūpus,

tą melodiją liūdną

skaičiuoja

mano senos,

pavargusios lūpos.

Tik staiga

viskas baigės, nutilo…

Dar kukuok

dėl manęs, dar truputį,

ne, negali,

dar negali to būti…

Išsisklaidė net aidas

virš šilo.

Taip norėjau, kad ji

dar kukuotų,

kad man lemtų

gyvenimą ilgą,

kad kelis metelius

man dar duotų,

bet akyse jau

ašaros žvilga.

Nedaug kartų

gegutė kukavo

ir kitam

pranašauti nuskrido.

Paskui ją mano

mintys nubrido

ir staiga jos

visai išgaravo…

Kai pabaigsiu

gyvenimą savo

aš pavirsiu

gal beržu, gal uosiu,

bet kiek kartų

gegutė kukavo

paslapties šitos

jums neišduosiu.