Aktyvūs pajevoniškiai organizavo kelionę į Rokiškio kraštą

Vieninga Pajevonio bendruomenė vieną birželio dieną smagiai praleido Rokiškio krašte.

Kelionė prasidėjo ankstyvą rytą. Vos susėdusius į autobusą ir pajudėjusius Auštaitijos link ekskursijos gidė Laimutė Sutkuvienė pakvietė paieškoti savo, kaip lietuvių, tapatybės, prisiminti, kad pirmiausia esame baltai, iš kurių genties likome tik mes ir mūsų kaimynai broliai – latviai. Taigi, kad kelionė neprailgtų, važiuodami aiškinomės, kaip lietuvių žemėse apsigyveno baltų gentys, kodėl mes, lietuviai, priešingai nei jotvingių ar prūsų gentys, gyvuojame iki šių dienų.

Apturėję trumpą Lietuvos istorijos pamoką, keliaudami dairėmės po pravažiuojamus miestus ir miestelius, apie kuriuos gidė Laimutė taip pat papasakojo daug įdomių dalykų. Tai privertė susimąstyti, kiek daug gražių vietų turime Lietuvoje, kiek visko galima pamatyti ir kiek daug įdomaus galima nuveikti.

Nespėjome nė mirktelėti – ir atsiradome pačiame Latvijos pasienyje. Čia mus pasitiko įstabaus grožio Ilzenbergo dvaras, prie kurio vartų, netoli milžiniškos 75 tonų bulvės skulptūros, mūsų jau laukė gidas Petras. Jis mums aprodė įspūdingo dydžio 14 ha dvaro teritoriją, supažindino su objekto istorija.

Gėrėjomės čia esančiais tvenkiniais bei Ilgio ir Apvalaso ežerais, supančiais dvaro teritoriją. Ilgio ežere yra net dvi salos. Meilės sala priklauso dvarui, o antroji – jau Latvijai, nes dvaras nuo kaimyninės valstybės sienos nutolęs tik 500 metrų. Pontoniniu lieptu turistai ir įsimylėjėliai gali pasiekti Meilės salą, kuri nuo 1860 m. yra pagarsėjusi kaip sakrali vieta, kurioje prie stebuklingojo senojo ąžuolo pasakyta meilės priesaika tampa amžina. Ąžuolo, deja, čia jau nebėra – išlikęs tik aptvertas kelmas, tačiau ištarti meilės žodžių įsimylėjėliai tebeplūsta tiek pėsti, tiek plaukdami laiveliu – eKatamaranu.

Likome sužavėti ir kitomis tobulai sutvarkytomis bei pavadinimus turinčiomis dvaro parko erdvėmis. Ši gausiai turistų lankoma vieta turi ką pasiūlyti tiek vyresniems, tiek jauniems lankytojams. Čia įrengti interaktyvūs „kalbantys“ suoliukai, kukurūzų lauko labirintas, interaktyvios niekur nematytos žaidimų aikštelės vaikams. Įdomu buvo sužinoti, kad Ilzenbergo dvaras yra atkūręs autentišką žemės ūkį: sėjomainos principu plėtojama augalininkystė bei ekologiška gyvulininkystė ir sodininkystė.

Aplankėme ir pačius dvaro rūmus, kurie nebuvo išlikę, tačiau jau šiais laikais dvarą įsigijęs savininkas su istorikų pagalba juos atstatė. Tai puošnus vėlyvojo klasicizmo stiliumi atkurtas statinys. Rūmų interjeras elegantiškas, alsuojantis prabanga: pavyzdžiui, grindys – iš Italijos pargabento marmuro, o interjero detalės – auksinės. Rūmų rūsyje yra laikomas vynas, kuris gaminamas iš dvaro sode užaugintų vynuogių.

Dvaras visus sužavėjo savo istorija, prabanga bei erdvumu. Atsisveikinę su šiuo unikaliu objektu vykome į Rokiškį dalyvauti „Rokiškio sūrių“ degustacijoje. Čia mus pasitikusi muziejininkė pakvietė prie vaišėmis nukrauto stalo. Sužinojome Rokiškio sūrių gamybos istoriją, ragavome įvairių rūšių sūrių, dainavome.

Pasisotinę norėjome aplankyti ir netoliese esantį Rokiškio dvarą, deja, į jį patekti negalėjome – vyko istorinio serialo „Sisi“ filmavimas. Visgi prasprūdę pro šmirinėjančias kameras kartu su gide Santa nuėjome aplankyti Rokiškio krašto muziejuje eksponuojamą žinomo skulptoriaus Liongino Šepkos darbų parodą. Pasigėrėję unikaliais talentingo skulptoriaus medžio dirbiniais, patraukėme dvaro vartų link medžių alėja, vedančia tiesiai į miesto aikštę.

Čia aplankėme 19 a. pastatytą plytų mūro neogotikinę Šv. apaštalo Mato bažnyčią, koplyčią, kriptą – bažnyčios požemį, kuriame ilsisi bažnyčios įkūrėjo – grafo Reinoldo Tyzenhauzo palaikai. Aplankėme ir Kamajų miestelį, kuris šiais metais paskelbtas Mažąja kultūros sostine, bei čia esančius žymius objektus. Pavargę, bet kupini įspūdžių atsisveikinome su Rokiškio kraštu su mintimis apie naujas, kasdienybę praturtinančias keliones.

Paulina DOBILIAUSKAITĖ