Jaunuolį patikrino vien dėl to, kad atrodė per linksmas

Į redakciją paskambinęs netikėto policijos dėmesio sulaukęs vilkaviškietis studentas Joris stebėjosi pareigūnų veiksmais ir buvo įsitikinęs, kad per patikrą patyrė diskriminaciją ir pažeminimą:

– Esu studentas. Tenka dalyvauti ir didmiesčių renginiuose, bet norėčiau pasidžiaugti Vilkaviškio miesto švente, pilna pažinimo malonumo ir emocijų, bei koncertu, kuriame artimas savo sielai melodijas rado kelių kartų klausytojai. Ir aš, smagiai nusiteikęs ir apimtas gerų emocijų, po šventės ėjau automobilio link ir ruošiausi vykti namo, bet prie manęs privažiavęs policijos ekipažas paprašė parodyti asmens dokumentą. Paklausęs, ar kaip nors pažeidžiau įstatymus, išgirdau, kad tiesiog pasirodžiau per linksmas.

Policijos pareigūnai apieškojo mano daiktus, patikrino kišenes, apčiupinėjo. Neturėčiau jiems priekaištų – elgėsi pagarbiai ir laikėsi protokolo. Tačiau aš, gerbiantis savo valstybės įstatymus, vidury miesto stovėdamas ištiestomis rankomis ir pražergtomis kojomis, kol pareigūnai atliko apžiūrą, jaučiausi tikrai prastai. Pro šalį ėjo žmonės, kurie galbūt pažįsta mane ar mano artimuosius, mačiau jų suglumusius žvilgsnius ir girdėjau nustebusius kuždesius. Pagal juos galėjau spręsti, kad praeiviams neatrodė, jog pareigūnų dėmesį atkreipiau atsitiktinai. Jie buvo įsitikinę, jog esu tiesiog nusikaltėlis – didesnis ar mažesnis – išsiaiškins policija…

Įsitikinę, kad jokių įstatymų nepažeidžiau ir net neketinu to daryti, nes esu atsakingas savo valstybės pilietis, pareigūnai man palinkėjo gero kelio. Tačiau pro šalį ėję pusamžiai vyrai pasiteiravo, kodėl užkliuvau teisėsaugai. Sužinoję, kad nieko blogo nepadariau, jie mestelėjo: „Tokia, deja, Vilkaviškio policija…“ Sunku įsivaizduoti, kad į tokią situaciją būtų patekusi mano mama, tėtis ar močiutė, kad ir kokie linksmi trauktų iš šventės… Tad, kad ir kaip svarstytume, tokiame policijos elgesyje įžvelgiu diskriminaciją dėl amžiaus.

Norėčiau pasidžiaugti tuo, kad savo rajone dėl atsakingo teisėsaugos darbo galime jaustis saugūs. Kita vertus, norėčiau, kad pareigūnai patys pamėgintų atsidurti atsitiktinai sulaikyto žmogaus vietoje ir įsivaizduotų, kaip jis jaučiasi, kaip turi teisintis tiems, kurie matė eilinę policijos darbo situaciją… Galbūt policininkams vertėtų pasvarstyti, ar tikrai dėl asmeninių pasiekimų rezultatų verta aukoti darbo sąnaudas, kito reputaciją, kad patikrintum žmones, kurie nekelia jokios grėsmės visuomenei.