Išsiskleidę sparnai primena opią problemą

Andrius GRYGELAITIS

Akylesni vilkaviškiečiai ir miesto svečiai turbūt jau pastebėjo ant buvusio pašto pastato, miesto centre, „išsiskleidusius“ drugelio sparnus. Jie ne tik puošia statinį, bet ir ragina praeivius pagalvoti apie vaikų globą.

Kviečia „pasimatuoti“

Paskutinėmis birželio dienomis Lietuvoje buvo minima vaikų globos savaitė, o jau šį sekmadienį, liepos 7 d., bus švenčiama ir Globėjų diena. Ta proga visoje šalyje vyko įvairūs renginiai, kuriuos koordinavo globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ kartu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.

Šių metų vaikų globos savaitės simbolis – sparnai. Būtent dėl to buvusio Vilkaviškio pašto pastato sieną ir nuspręsta papuošti drugelio sparnais. Kaip sakė idėjos sumanytoja Vilkaviškio socialinės pagalbos centro Globos centro vedėja Žana Buragienė, sparnai simbolizuoja skrydžio, žmogaus asmeninio augimo galimybes.

Šalia piešinio galima perskaityti šūkį „Pasimatuok sparnus“. Juo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad nė vienas vaikas nėra per didelis šeimai ir meilei bei niekada vaikui nėra per vėlu augti šeimoje.

„Žmonės kviečiami „pasimatuoti sparnus“, fotografuotis prie jų, nuotraukas kelti į socialinius tinklus bei kartu pagalvoti apie globą, kuri gali padaryti gyvenimą prasmingesnį, o tuo pat metu vaikams, netekusiems tėvų globos, „užauginti sparnus“. Vilkaviškio rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, trūksta globėjų, todėl norėjosi tą kaip nors akcentuoti. Piešinys, kuris turi ir išliekamąją vertę, geriausiai tinka. Ilgai ieškojau, kurioje vietoje būtų galima šią idėją realizuoti. Vieną vakarą vedžiodama šunį atkreipiau dėmesį į gana niūrią buvusio pašto pastato sieną. Supratau, kad geresnės vietos piešiniui nelabai ir galima sugalvoti“, – pasakojo Ž. Buragienė.

„Duokite dažų ir sienų“

Globos centro vedėjos sumanymą įgyvendinti padėjo Vilkaviškio miesto seniūnijos darbuotojai, kurie ne tik nuvalė prieš tai buvusią apleistą sieną, bet ir ją paruošė būsimam piešiniui – nudažė sienos pagrindą. Tuo tarpu sukurti spalvingus bei žaismingus drugelio sparnus ryžosi jaunoji mūsų krašto menininkė Audronė Blekaitienė. Kartu su vyru Arnu ji neatlygintinai darbavosi kone visą savaitę.

„Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prisidėti prie savo miesto gražinimo. Kurdama sparnus stengiausi, kad jie būtų žaismingi, spalvingi, šilti – tokie, kokie yra globėjų ieškantys vaikai. Piešinyje galima pamatyti ir inkilą, kuris simbolizuoja namus, o virš jo esanti širdis tarsi išduoda, kad šiuose namuose netrūksta meilės“, – pasakojo piešinio autorė A. Blekaitienė.

Tai nebuvo pirmasis ant Vilkaviškio miesto pastatų jos kurtas piešinys. Prieš keletą metų jauna moteris su pagalbininkų būriu išpuošė iki tol buvusią nykią policijos komisariato garažo sieną. Dabar jos kurtu piešiniu galima gėrėtis vaikštant paupio taku.

„Man patinka kurti tokius piešinius. Vilkaviškyje yra ir daugiau nykių, neišvaizdžių sienų, kurioms būtų galima įkvėpti gyvybės. Apskritai, manau, kad gražūs piešiniai ant sienų miestams suteikia šiuolaikiškumo, saugumo ir solidumo. Duokite man dažų bei sienų, ir aš jas visas išpiešiu“, – šypsojosi jaunoji menininkė.

Sunku padėti pasikeisti

Galima pajuokauti, kad vien tik A. Blekaitienei priskirti visų nuopelnų už sukurtą drugelio sparnų piešinį nereikėtų. Iš tikrųjų paskutinius potėpius renginyje simboliškai atliko… meras Algirdas Neiberka. Į piešinio atidengimo ceremoniją atvykęs rajono vadovas džiaugėsi iniciatyva bei dėkojo visiems, kurie ištiesia pagalbos ranką likimo nuskriaustiems vaikams.

Sveikinimo žodžius renginyje taip pat tarė Vilkaviškio socialinės pagalbos centro direktorė Rita Mickuvienė, Vilkaviškio miesto seniūnas Remigijus Kurauskas, jo pavaduotoja Edita Grygelaitienė, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Simona Bikaitė, Tarybos narys Žilvinas Gelgota.

„Rajone visada yra apie pusšimtį vaikų, kuriems reikia globos. Dalis jų patenka pas budinčius globotojus, o dalis – pas nuolatinius globėjus. Dažniausiai vaikai paimami iš tokių tėvų, kurie turi problemų su tam tikromis priklausomybėmis. Dedame visas pastangas, kad tėvai galėtų vėl atgauti savo atžalas, tačiau tai pavyksta tikrai ne visada. Padėti žmogui įgyti trūkstamų socialinių įgūdžių galima, tačiau priversti atsikratyti priklausomybių – labai sunku. Čia reikia paties asmens noro ir pasiryžimo keisti savo gyvenimą“, – mintimis dalijosi R. Mickuvienė.

Šiuo metu Vilkaviškio rajone 45 globėjų šeimose auga 57 vaikai. Dar yra 4 budintys globotojai, kurie prižiūri 7 vaikus. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvena 23 vaikai, kurie vis dar laukia savo šeimos. Rajone ypač trūksta globėjų vyresniems nei 10 metų vaikams.

Tapo mamomis

Drugelio sparnų piešinio atidengimo ceremonijoje dalyvavusios budinčios globotojos Virginija Ramanovskienė bei Česlova Bagdzevičiūtė vylėsi, kad ant buvusio pašto pastato sienos „išsiskleidę“ sparnai padės dar labiau atkreipti praeivių dėmesį į vaikų globos problemas. Pačios moterys budinčiomis globotojomis yra jau šešerius metus.

„Šiuo metu auginu tris vienos šeimos vaikučius – penkerių ir pusantrų metų berniukus bei trimetę mergaitę. Gaila, bet šie vaikučiai jau beveik nejaučia ryšio su biologine savo motina. Galima sakyti, kad jau aš esu tapusi jų mama. Vyresnysis berniukas supranta, kad jis yra globojamas, dažnai klausinėja, kaip jis pas mane pateko, kas atsitiko buvusioje jo šeimoje. Manau, svarbu apie tai kalbėti. Iš pradžių nežinojau, kaip pradėti apie tai šnekėti, tačiau kartą pas mus atklydo svetimas kačiukas, kurį priglaudėme, ėmėme juo rūpintis. Supratau, kad ši situacija yra labai panaši į mano globojamų mažylių situaciją, todėl ėmiau jiems pasakoti, kad ne tik gyvūnėliams reikia, jog jais kažkas rūpintųsi, bet ir žmonėms“, – pasakojo V. Ramanovskienė.

Č. Bagdzevičiūtė nuo lapkričio globoja penkiolikmetę merginą. Moteris pripažino, kad paauglių amžius – ne pats lengviausias, tačiau ji gana greitai sugebėjo rasti bendrą kalbą su globotine.

„Mokomės viena iš kitos ir kartu augame. Tenka ieškoti įvairių būdų, kaip prisibelsti į vaikų širdeles, tačiau dažniausiai pavyksta. Mane šis darbas labai „veža“. Stengiuosi palaikyti ryšį su visais buvusiais globotiniais. Smagu, kad vaikai mane prisimena. Man tai – didžiausias įvertinimas“, – teigė Č. Bagdzevičiūtė.

Tiek ji, tiek V. Ramanovskienė ragino kitus rajono gyventojus taip pat pagalvoti apie galimybę tapti laikinais arba nuolatiniais globėjais. Moterų teigimu, tai – be galo prasmingas ir reikalingas darbas, kuris leidžia išgyventi daug džiugių akimirkų.