Skaudi psichologės patirtis padeda pacientėms atsiverti

„Mes, psichologai, esame pažeidžiami lygiai taip pat, kaip ir visi žmonės. Kai žuvo sutuoktinis, aš išgyvenau depresiją, pasislėpusi nuolatos verkiau, nors prieš vaikus vaidinau stiprią“, – pasakojo 33 metų Jevgenija Čistikova.

Pakirto atskriejusios skeveldros

Psichologė J. Čistikova su vyru bei aštuonerių metų sūnumi ir trylikos metų dukra gyveno naujame devynaukščiame name, arčiausiai Rusijos pasienio esančiame Charkivo Saltivkos mikrorajone. Jį apšaudyti okupantai ėmė jau pačią pirmąją karo dieną, todėl dauguma kaimynų skubiai išvyko. Tačiau dalis gyventojų nusprendė išlaukti rūsyje, nes nenorėjo palikti be priežiūros naujai įrengtų butų.

Jevgenijos vyras mirė jos akyse – atskridusios trys bombos skeveldros pataikė į širdį, plaučius ir galvą, kai Igoris su kaimynais pakilo iš rūsio pažiūrėti, ar po galingo raketų apšaudymo nedega jų namas. Vos vyriškiai pakilo į viršų, vėl pasigirdo bombų sprogimai – skeveldros suvarpė šešis vyrus, du iš jų – mirtinai.

„Kai po sprogimo Igoris negrįžo, išbėgau žiūrėti, kas atsitiko. Lauke buvo pilna dūmų, priešais esantis namas degė, o mūsiškiame nebebuvo langų. Pamačiau ant žemės gulintį Igorį, suklupau prie jo. Akys buvo atmerktos, jis alsavo, tačiau į klausimus nereagavo, o palei ranką sruveno kraujas. Klykiau pagalbos, bet niekas neatbėgo. Išgyvenau šoką: greta gulėjo pusės galvos netekęs su prasivėrusiomis smegenimis kaimynas – jis dar judėjo ir prašė padėti, o palei namo sieną klykė vyriškis, kuris nebuvo sužeistas, bet buvo ištiktas isterijos, nes viskas įvyko jo akyse“, – pasakojo Jevgenija.

Moteris atsitokėjo tik tada, kai iš rūsio pakilęs kaimynas priminė, kad apačioje jos laukia du sutrikę vaikai. Jis paragino susiimti ir puolė kviesti greitąją pagalbą. Tačiau medikai atsakė, kad greit neatvyks, nes keliai užversti medžiais, cemento nuolaužomis, šiukšlių konteineriais.

Atsinešę vaistinėles kaimynai tvarstė sužeistuosius. Po kelių valandų atvykusi greitoji juos išsivežė, o mirusieji liko kieme gulėti dvi savaites, nes morgai buvo perpildyti, o artimieji neturėjo galimybės atvykti jų pasiimti. Apie tai, kada ir kaip buvo palaidotas Igoris, psichologė sužinojo iš jo brolių jau būdama Bulgarijos mieste Plovdive.

Išvyko iš gimtinės

„Netekusi Igorio aš visiškai sutrikau, vaikai mane ramino ir ragino kuo skubiau bėgti. Kitą rytą trumpam pakilau į butą, paėmiau dokumentus bei pinigus ir paprašiau netoli esančių kariškių nugabenti į geležinkelio stotį. Važiuojant aplink sproginėjo bombos, rūko dūmai, degė namai, vaizdas buvo kraupus“, – prisiminė psichologė.

Stotyje šeimai pavyko įsisprausti į pirmą nežinia kur vykstantį evakuacinį traukinį, kuriame stovėdami po paros atsidūrė Lvive. Iš ten nusprendė vykti į Bulgariją, kur gyveno karo išvakarėse emigravusi giminaitė.

Plovdive savanoriai nemokamai suteikė studijos tipo kambarį be virtuvės ir su viena sofa, jame teko glaustis su dar trimis atvykusiais giminaičiais. „Bulgarija tuo metu pabėgėliams nemokėjo jokios finansinės paramos, tad skubiai įsidarbinau viešbutyje, kuris suteikė butą. Verkiau kasdien, tačiau vien darbe, nes nenorėjau traumuoti vaikų“, – pasakojo moteris.

Net ir per karą geriausia – namuose

Po pusmečio Jevgenija susiėmė. Pagalbos Ukrainos pabėgėliams centre ji ėmė konsultuoti kitas netektį ar stresą išgyvenančias pabėgėles. Po metų moteris su vaikais išvyko į Charkivą, suvokusi, kad pavojai tyko visur: jiems būnant Bulgarijoje įvyko žemės drebėjimas, ir taip pat žuvo žmonių.

„Gyventi savo bute gimtajame mieste, kur viskas įprasta ir šalia giminės, bičiuliai, net karo metu yra tam tikra prasme lengviau nei taikingoje, bet svetimoje šalyje“, – sakė Jevgenija. Charkive ji įsidarbino naujai įkurtame Nukentėjusiųjų nuo karo centre.

Tokie centrai šalyje buvo įkurti tam, kad iš fronto zonos ar okupuotų teritorijų atvykę asmenys gautų psichologinę, socialinę ir teisinę paramą.

Vėliau buvo nuspręsta teikti visokeriopą paramą absoliučiai visiems, o ne vien pabėgusiems iš fronto zonos ar okupuotų vietovių žmonėms“, – pasakojo Jevgenija.

Įveikti depresiją padėjo darbas

„Į mane pagalbos dažniausiai kreipiasi moterys, kurių vyrai žuvo. Tačiau vis daugiau ir tokių, kurios skundžiasi dėl vyrų agresijos namuose. Statistika liudija, kad tokių nusiskundimų per metus pagausėjo net 40 proc. Moterys skundžiasi, jog iš fronto kelioms dienoms poilsio grįžę vyrai alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis slopina baimes ir išgyvenimus, o apsvaigę elgiasi brutaliai“, – kalbėjo psichologė.

Nervingi tapo ir nuo fronto besislapstantys vyrai. Juos kamuoja baimė išeiti į gatvę, nerimas, kad policininkai pasibels į duris ir teks kariauti.

„Ukrainoje yra įprasta, kad šeimą išlaiko vyras, o tokie besislapstantieji tarsi pasikeitė vaidmenimis su moterimis – jie sėdi namie, prižiūri vaikus, gamina valgį, o tai kartais kerta per smegenis ir skatina agresiją“, – tvirtino Jevgenija.

„Kariuomenėje trūksta vyrų, todėl jie gaudomi gatvėse ir į frontą siunčiami jėga, kai kurie ne visai sveiki, blogai apmokyti. Baimė, kad gali tekti kariauti ir žūti, užvaldė daugumą vyrų, o ši žinia slegia ir jų žmonas, vaikus, tėvus. Viena moteris neseniai kreipėsi patarimo, nes dėl tokios baimės jos 50-metį vyrą ėmė kankinti vėmimo bei drebulio priepuoliai. Patariau jam nesislapstyti, eiti į lauką, ieškotis darbo. Taip padarius priepuoliai liovėsi“, – teigė ji.

Anot specialistės, užsitęsus karui visa visuomenė išgyvena psichines traumas. Žmonos ir vaikai jaučia nerimą tėčiui išėjus į frontą arba neviltį šiam žuvus. Fronte esantys vyrai išgyvena stresą ne tik dėl pavojų bei žūstančių draugų, bet ir nerimauja dėl užsienin išvykusių žmonų, byrančių santuokų, silpstančio ryšio su vaikais. Pastarieji, su mama ar abiem tėvais likę Charkive, yra priversti mokytis nuotoliniu būdu ir tūnoti namuose be fizinio ryšio su draugais, o tai griauna jų socialinius įgūdžius, didina vienišumo jausmą bei karo baimes.

Apie vyro žūtį Jevgenija pacientams pasisako tik tada, kai pajaučia, kad jos istorija gali padėti šiems susiimti, suvokti, kad net ir po netekties galima atsitiesti, šypsotis. „Neslepiu, kad man depresiją įveikti padėjo darbas ir rūpestis vaikais, todėl sutuoktinį kare praradusioms ar išprievartavimą patyrusioms moterims patariu neužsisklęsti ir gyventi toliau“, – kalbėjo Jevgenija.

Eldoradas BUTRIMAS