Kai krepšinio rinktinė ar kokie plaukikai olimpinėse žaidynėse laimi medalį, mes visi labai džiaugiamės. Perkame atributiką norėdami susitapatinti su sėkmingais sportininkais, juos palaikyti. Kai Meilutytė pradėjo stebinti pasaulį, pradėjome statyti baseinus. Džiaugdamiesi tautiečių pasiekimais pradedame tikėti, kad ir patys galime šį tą daugiau.
Kuomet prabylame apie verslo pasiekimus, sukirba pavydo jausmas, kartais net savotiška panieka.
Vyriausybė sėkmingus verslus taip pat linkusi ne skatinti, o bausti. Visokiausiais solidarumo mokesčiais. Pamirštama, kad valstybė plačiąja prasme yra visų verslų akcininkė ir gauna dividendus per pelno mokestį. Kuo didesnis pelnas, tuo didesni dividendai valstybei. Turėtume tik džiaugtis, skatinti verslų augimą ir dar paklausti: „Kuo galėtume padėti, kad jums būtų lengviau augti?“ Galėtų ne didinti, o sumažinti administracinę naštą, padaryti patogesnes viešųjų duomenų bazes ir pan. Bet apie tai net sapnuose nesapnuojame. Pavydas sklinda tiek iš gyventojų, tiek iš politikų, kurie ir turėtų tam verslui kurti geresnes sąlygas.
Pavydas paremtas noru, kad kitam nesisektų, smukdymu. Ar tai kelias į klestinčią Lietuvą? Ar tai kelias į gerovės valstybę, kai visi vieni kitiems kaišioja pagalius į ratus? Visi suvokiame, kad ne, bet vis tiek taip elgiamės. Verslininkų bendruomenė taip stigmatizuojama, kad dalis jos atstovų patiria niekuo nepagrįstą gėdos jausmą dėl to, jog dirba versle. Pamirštama, kad būtent verslas ir suneša liūto dalį į biudžetą, kad iš jo finansuojamos viešosios paslaugos, kuriamos darbo vietos, o galiausiai ir didinamas šalies žinomumas per prekinius ženklus.
Mes stebimės, kad jaunimas nėra pakankamai verslus. Bet juk nėra patrauklu galvoti apie verslą, kai matome niekuo nepagrįstas baudas, kai biurokratiniai reikalavimai kasmet tik painesni, o mokestinė sistema yra viena nestabiliausių regione. Verslas negali kurti ilgalaikių planų, aktyviai investuoti, nes negali numatyti, kokie mokesčiai ar reikalavimai bus po kelerių metų. Prioritetas turėtų būti stabilumas. Tai net svarbiau už mokestinės bazės dydžius. Verslas negali augti be planavimo, be suvokimo, ar investicijos į plėtrą spės atsipirkti, ar ir vėl kam nors prieš rinkimus kils idėja bausti verslą.
Ta baudimo tradicija gaji. Politikai, kraudamiesi politinius dividendus, demonizuoja verslą, tuomet rinkėjai jo nekenčia. Paradoksas, bet politikams nepatinka, kai verslui sekasi. Tokia negatyvi atmosfera naikina verslą, o kartu – ir mūsų visų proveržį.
Progresyviausios pasaulio šalys, kurias garsina pasaulyje žinomiausi prekės ženklai, elgiasi priešingai. Ten matome stabilią politinę sistemą ir nusistovėjusią mokesčių sistemą. Priešingai nei pas mus, prieš pakeitimus, reformas viskas pirmiausia gerai pasveriama ir įvertinama.
Kartais galbūt reikia pertvarkų, tik vertėtų jas daryti radikalesnes, bet retesnes. Sudėtinga gyventi nuolatinėje nežinioje, neapibrėžtume, kai viena Vyriausybė, pradėjusi reformą, jos nebaigia, o naujoji jau pradeda įgyvendinti naują.
Valstybei reikia sėkmingų verslininkų, jų reikia mums visiems. Verslas kuria darbo vietas, išradimus, padeda valstybei augti. Sėkmingai pradėjusi veikti įmonė atneša naudos visam regionui, nes iškart atsiranda poreikis ir įvairioms paslaugoms – reklamai, transportui, verslo konsultantams, biuro įrangos priežiūrai, IT ir pan.
Versle egzistuoja tie patys principai, kaip ir tarp žmonių. Kuo daugiau turėsime sėkmingų bičiulių, tuo geriau bus ir mums, nes patiems atsiras daugiau galimybių. Kažkam reikės paslaugos, kurią galėsime pasiūlyti, kažkas ieškos specialisto, kažkas įgijęs daugiau perkamosios galios savo pinigus leis miestelio kavinėse, parduotuvėse ir pan. O kokios mūsų perspektyvos, jei būtume apsupti nevykėlių? Puikiai suprantame.
Taigi metas nustoti pavydėti ir išmokti džiaugtis svetima sėkme. Valstybė turėtų raginti ir drąsinti kurti verslą, kurti jo palaikymo struktūras.
Pakanka, kad užaugtų vos keletas sėkmingų verslo bendrovių, ir jos sukurtų pridėtinės vertės daugiau, negu išleistume tam palaikymui. Dabartinė politika, kuomet kuriamas nesąžiningo, godaus verslo įvaizdis, tik smukdo mūsų valstybę ir veda verslus prarajon.
Ar norime pokyčių? Aš taip. Gerovės valstybė sunkiai įsivaizduojama, kol ji persmelkta pavydu.
Karolis PAULAVIČIUS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.