Moskvičius pats „pasiprašė“ prie jūros

Andrius GRYGELAITIS

Vilkaviškietis Gintaras Maksimavičius neseniai grįžo iš Graikijos. Atrodo, kad tokia kelionė neturėtų stebinti, tačiau vyras maždaug 4,7 tūkst. km sukorė senutėliu „Moskvič“.

Keliauja kone kasmet

Nuo mažens senovine technika besidomintis G. Maksimavičius šiuo metu turi du ne vieną dešimtį skaičiuojančius automobilius: 1954 m. gamybos amerikietiškąjį „Plymouth Savoy“ ir 1985 m. lietuviams daug geriau pažįstamą „Moskvič“. Su abiem savo transporto priemonėmis vyras ne tik dalyvauja įvairiose parodose ar kitokiuose automobilių mėgėjams skirtuose renginiuose, bet ir naudoja pagal tikrąją jų paskirtį – keliauja. Ir keliauja ne tokius trumpus atstumus.

Dėl praktiškumo G. Maksimavičius dažniau sėda į moskvičių, mat šis 100-ui km „ryja“ tik maždaug 8,5 litro benzino, tuo tarpu „Plymouth Savoy“ tam pačiam atstumui įveikti sunaudoja iki 20 litrų degalų.

Su savo moskvičiumi Gintaras jau anksčiau buvo įveikęs daugiau nei 5 tūkst. kilometrų ir pasiekęs Norvegijoje esantį šiauriausią Europos tašką, o kelionėje į Sakartvelą vyras nuriedėjo dar ilgesnį maršrutą.

Šiemet vilkaviškietis su bičiuliu iš Kalvarijos savivaldybės Aliumi Jaudegiu nusprendė patraukti į pietus. Pakeliui aplankydamas Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Serbiją, Šiaurės Makedoniją, Bulgariją bei Rumuniją, jis pasiekė Kavalos miestą Graikijoje.

„Atidariau garažo duris ir pats moskvičius ėmė prašyti nuvežti jį prie jūros. Ėmiau galvoti, prie kokios jūros jis dar nėra buvęs, ir tuomet pabudau“, – juokėsi vilkaviškietis.

Iš tikrųjų jo „Moskvič“ iki šiol jau buvo aplankęs Norvegijos, Barenco, Baltijos, Adrijos ir Marmuro jūras, o šios kelionės metu viešėjo prie Egėjo ir Trakijos jūrų.

Neišvengė gedimo

Kiek surimtėjęs G. Maksimavičius teigė, jog į tolimesnes keliones su senais automobiliais stengiasi išvažiuoti kasmet. Šių metų išvyką vyras pradėjo planuoti pavasarį.

„Keliaujant su sena technika visada yra rizikos sugesti, todėl organizme nuolat kaupiasi šioks toks adrenalinas. Gal ne toks, kaip pamačius mešką, bet jo netrūksta. Paprastai pagrindinis tokių kelionių tikslas apskritai būna pasiekti tikslą“, – juokėsi pašnekovas.

Gintaras pasakojo, jog specialiai automobilio ilgai kelionei neruošia, tačiau tam tikrų atsarginių detalių visada pasiima su savimi. Aišku, numatyti visų galimų gedimų neįmanoma, todėl dar prieš leisdamasis į kelią vilkaviškietis buvo susisiekęs su Bulgarijoje veikiančio „Moskvič“ klubo nariais ir sutaręs, jog šie reikalui esant padėtų. Laimei, to neprireikė. Pasak G. Maksimavičiaus, Bulgarijoje, kurioje kadaise buvo gaminami šios markės automobiliai, ar Vengrijoje tikriausiai nesunkiai būtų įmanoma gauti reikalingų „Moskvič“ dalių, tačiau jei automobilis sugestų Graikijoje, vargu ar kas pagelbėtų.

Tiesa, gedimo kelionėje vilkaviškietis neišvengė. Sustojęs vienoje iš Rumunijos degalinių įsipilti benzino, tai padaręs vyras neužvedė automobilio. Iš pradžių galvojo, kad nudegė varža po indukcine rite, tačiau ją pakeitus situacija nepasitaisė.

„Galiausiai paaiškėjo, kad spynelėje tiesiog nudegė kontaktai. Automobilį teko užkurti laidais. Kadangi raktelių daugiau nebereikėjo, jie per neapsižiūrėjimą liko priekinių durų spynelėje. Važiuojant ne vienas vairuotojas mojavo, rodė pirštais į duris, tačiau aš taip ir nesupratau, ko jie nori. Galvojau, kad gal tiesiog sveikinasi. Tik kai vėl sustojau ir išlipau iš mašinos, supratau, ką jie iš tikrųjų norėjo man pasakyti“, – šypsojosi pašnekovas.

Ėmė galvoti apie gyvybę

Savaitę trukusios kelionės metu užsienyje G. Maksimavičius aplankė keturis senovinės technikos muziejus: du Lenkijoje, po vieną Vengrijoje ir Bulgarijoje. Anot jo, pastarieji du paliko išties didelį įspūdį. Vyrui ypač patiko Bulgarijoje įsikūręs muziejus, kuriame jis pamatė daug brangių bei prabangių automobilių ir motociklų.

Kelionės metu vilkaviškiečiui teko patirti ir tam tikrų nuotykių. Į kelią prieš automobilį netikėtai buvo išbėgę stirna bei fazanas, o kartą prieš priekyje važiavusią transporto priemonę iššoko ančiukus vedusi antis. Tuomet staigiai stabdyti teko ne vienam automobiliui.

Daug rizikingesnė situacija susiklostė važiuojant Bulgarijos keliais.

„Buvo jau tamsus vakaras, lijo. Gana siauru keliu kilome į kalną. Staiga pamačiau kelio viduriu greitai atvažiuojantį sunkvežimį, kuris net neketino trauktis į šoną. Nežinau, kaip pavyko prasilenkti, tačiau tą akimirką iš burnos išsprūdo ilga keiksmažodžių tirada, net buvau pradėjęs galvoti apie savo gyvybę“, – prisiminė G. Maksimavičius.

Blogiausi – Lietuvos keliai

Įsimintinų akimirkų vilkaviškiečiui netrūko ir daugiau. Jam atmintin ypač įstrigo sienos tarp Rumunijos ir Bulgarijos kirtimas. Daugiau nei 600 km ilgio siena eina Dunojaus upe. Įdomu tai, kad per visą šį atstumą yra vos 2 tiltai. Vienu iš jų G. Maksimavičius ir važiavo. Įprastai didžioji dalis gyventojų tarp šių valstybių migruoja keltais.

„Kai važiavome iš Rumunijos į Bulgariją, prie šio tilto buvo nusidriekusi gal 10 km ilgio eilė. Vienoje vietoje bandžiau aplenkti automobilių koloną, tačiau iš priekio atvažiavęs sunkvežimis privertė bent 300–400 metrų važiuoti atbuline eiga. Daugiau nebandžiau lenkti kitų“, – šypsojosi senovinių automobilių mėgėjas.

Gintarui ypač įsiminė Bulgarijoje nuo Montanos iki sostinės Sofijos kalnų serpantinais besidriekiantis maždaug 80 km kelio ruožas. Didžiąją jo dalį vyras įveikė pirma pavara, nes tuo metu, kai važiavo, ore tvyrojo tirštas rūkas, todėl matomumas buvo labai prastas.

Vilkaviškietis pasakojo, kad Rumunijoje, Serbijoje ar Šiaurės Makedonijoje vis dar galima pasijusti tarsi grįžus 20–30 metų atgal. Vis dėlto vyras gyrė šių šalių kelius, kurie, anot jo, gerokai pranoksta Lietuvos.

„Buvo keista matyti, kaip gana judrioje Rumunijos gatvėje vienu metu keliu važiuoja ir sunkvežimiai, ir arklių traukiami vežimai, o prie pat kelio žmonės žaidžia kortomis, šnekučiuojasi, vynioja meškeres, skuta bulves ir užsiiminėja kita panašia veikla. Dar įsiminė vizitas Serbijoje. Ši šalis pasirodė labai netvarkinga, jos gatvėse pilna šunų. Šiek tiek neįprasta buvo ir tai, kad važiuojant iš Graikijos į Bulgariją ir iš Bulgarijos į Rumuniją vis dar tikrina keleivių pasus, nors visos šios šalys yra Šengeno zonoje. Kaip mes supratome, taip elgiamasi siekiant užkirsti kelią galimam pabėgėlių srautui“, – pasakojo G. Maksimavičius.

Kelionės metu jis ne kartą stojo tose degalinėse, kuriose vairuotojus aptarnauja operatoriai. Visgi pastarieji dažniausiai susidurdavo su problemomis, bandydami surasti vilkaviškiečio „Moskvičiaus“ degalų bako angą. Pastaroji slepiasi po galiniu numeriu, todėl iš pradžių reikia jį pakelti. G. Maksimavičius teigė, kad tai žinojo vienintelis degalinės operatorius Bulgarijoje. Kiti net imdavo garsiai svarstyti, ar tik jo transporto priemonė nebus elektromobilis.

„Visą kelionę galvojome, kad važiuojame dviese, tačiau iš tikrųjų keliavome trise. Dievas visada buvo kartu ir saugojo mus“, – džiaugėsi pašnekovas.

Grįžęs namo vilkaviškietis iš Lietuvos istorinės technikos organizacijų rūmų vadovo Ramūno Kardelio gavo diplomą, pažymintį, kad istoriniu automobiliu „Moskvič“ buvo pasiektas Graikijos Kavalos miestas ir ten iškabintas mūsų valstybės simbolis – trispalvė.