Visą gyvenimą – prie vairo

Andrius GRYGELAITIS

Tie, kurie lankė Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinę mokyklą, greičiausiai atsimena nuolat besišypsantį, su visais pakalbėti ir pajuokauti mėgstantį įstaigos vairuotoją Zenoną Staneiką. Zeniuku aplinkinių vadinamas vyras vairuotoju dirbo daugiau nei pusšimtį metų. Netrukus jis išeis į užtarnautą poilsį.

Nuo sunkvežimio iki autobuso

Z. Staneika vairuotoju dirbti pradėjo 1971 m. tuometinėje Vilkaviškio autotransporto įmonėje. Iš pradžių vyras sėdo prie sunkvežimio vairo, o vėliau perėjo vairuoti autobusą. Apskritai, nuo paauglystės vairuoti pamėgęs vilkaviškietis šiandien turi teisę vairuoti bene visų kategorijų įprastais keliais riedančias transporto priemones. Vairavimas Zeniukui visą laiką buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir vienas didžiausių malonumų.

Be abejo, per gyvenimą netrūko įsimintinų istorijų. Dar prieš išeidamas į sovietinę armiją, kurioje, beje, irgi buvo vairuotoju, Z. Staneika vieną šaltą žiemą su sunkvežimiu vežė krovinį į Šiaulius. Pakeliui transporto priemonė sugedo.

„Paprastai, kai kelyje kas nors sugesdavo, pats imdavau ir taisydavau, nebūdavo labai sunku. Visgi tąkart „užkalė“ variklis. Mobiliųjų telefonų dar nebuvo, tad apie incidentą pranešti darbovietei neturėjau galimybių. Be to, buvo jau vėlu. Atsimenu, kad lauke stingdė daugiau nei 20 laipsnių šaltis. Išleidau iš automobilio vandenį ir pasileidau ieškoti, kur galėčiau prisiglausti. Priėjau kažkokį vaikų bendrabutį. Laimei, kad budėtoja pasigailėjo ir leido pernakvoti. Tik prisakė anksti ryte išeiti, kol nepasirodė direktorė“, – prisiminė vilkaviškietis.

Kitą dieną jam pavyko susisiekti su darboviete, tad netrukus buvo atsiųstas naujas sunkvežimis, kuris pirmiausia pervežė krovinį į Šiaulius, o vėliau namo partempė sugedusią transporto priemonę.

Vos tilpdavo

Grįžęs iš sovietinės armijos Z. Staneika pradėjo dirbti autobuso vairuotoju. Jam teko keliauti ne tik rajono keliais, bet ir vežti ekskursijas po didžiąją dalį Sovietų Sąjungos teritorijos.

„Tuo metu po Vilkaviškį link traukinių stoties autobusai kursuodavo kas 9 minutes. Apskritai, mažai žmonių turėjo nuosavus automobilius, tad keliaudavo autobusais. Gana dažnai į 30–40 vietų autobusą sulipdavo ir 100 keleivių. Tais laikais niekas saugumo reikalavimų nesilaikė“, – pasakojo pašnekovas.

Prieš tolimesnes išvykas vairuotojas stengdavosi įdėmiai išstudijuoti žemėlapius, mat tik jais ir galėdavo pasikliauti. Dažniausiai kelionės tikslą pavykdavo pasiekti laiku, tačiau pasitaikė ir tokių atvejų, kad pasiklysdavo. Buvę ir taip, kad keleivius jis nuvežė visai ne į tą šalies vietą, kur turėjo.

Bėgo nuo banditų

Nepriklausomybės pradžioje palikęs Vilkaviškio autotransporto įmonę Z. Staneika šešerius metus neturėjo darbo. Visgi ir tada jo gyvenimas buvo susijęs su vairavimu. Vyras tuo metu važinėdavo į Vokietiją, ten pirkdavo važinėtus automobilius, o juos parvaręs į Lietuvą parduodavo. Vilkaviškietis teigė, kad ši veikla buvo labai pelninga, tačiau be galo rizikinga, mat kelyje nuolat tykodavo pavojai.

„Esu iš pažįstamų girdėjęs ne vieną istoriją, kai banditai kelyje ištiesdavo vadinamuosius ežius, susprogdindavo automobilių padangas, o vairuotojams sustojus šiuos apiplėšdavo. Mane ir patį nusikaltėliai sykį bandė vytis. Laimei, pavyko nuo jų pabėgti. Važiuojant per Lenkiją buvo galima sutikti ir apsimetėlių policijos pareigūnų. Aš taip pat esu su jais susidūręs, tačiau ir ta istorija baigėsi sėkmingai. Esu susidūręs ir su tikrais pareigūnais. Kartą Lenkijoje sunkvežimį pastačiau neleistinoje vietoje. Policininkai bandė reikalauti kyšio, grasino kalėjimu, bet galiausiai, kai pasakiau, kad neturiu iš ko mokėti, paleido palydėdami ilga keiksmažodžių tirada“, – juokėsi Z. Staneika.

Dažniausiai važiuodamas iš Vokietijos jis stengdavosi niekur nestoti, todėl prie vairo kartais be miego tekdavo praleisti ir visą parą. Jausdamas, kad organizmas silpsta, vilkaviškietis trumpam sustodavo pakelėje, apibėgdavo keletą kartų aplink automobilį, padarydavo keletą pritūpimų ir tęsdavo kelionę.

Teko palikti autobusą

1998 m. Z. Staneika pradėjo dirbti tuometinėje Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Šį laikotarpį vyras prisimena su didžiausiu malonumu. Nepaisant to, kad dirbti reikėdavo ne tik šiokiadieniais – labai dažnai vairuodavo ir savaitgaliais.

Vilkaviškiečiui dažniausiai tekdavo vežioti vaikus. Jis juokavo, kad per tiek metų įprato negirdėti jų nuolatinio keliamo triukšmo. Vairuotojas stengdavosi su visais mokiniais papokštauti, pakelti jiems nuotaiką, beveik niekada ant jų nepykdavo.

„Pasitaikė tik viena situacija, kai teko šiek tiek pakelti balsą. Tąkart važiavome iš Gražiškių link Vilkaviškio, kai vienas vaikas nulupo nuo sienos avarinio išėjimo plaktuką ir pradėjo su juo sklaidytis. Sustabdžiau autobusą, paprašiau padėti daiktą į vietą, liepiau išlipti lauk ir likusį kelią eiti pėsčiomis. Aišku, pavažiavęs gal 200 metrų sustojau ir leidau tam vaikui į autobusą įlipti atgal. Likusią kelionės dalį jis buvo labai ramus, o po kurio laiko manęs net atsiprašė. Manau, tai buvo gera pamoka tiek jam, tiek kitiems mokiniams“, – svarstė pašnekovas.

Jis pasakojo, kad per ilgus darbo metus ne kartą yra tekę užklimpti pusnyse ir dėl to nebaigti kelionės. Vyrui labiausiai įsiminė atvejis, kai sykį Naujųjų metų išvakarėse jis ties Karalkrėsliu įstrigo sniege, dėl to teko palikti autobusą ir namo pėdinti pėsčiomis. Pakeliui jis sutiko kito autobuso vairuotoją, kuris taip pat buvo priverstas pusnyje palikti savo transporto priemonę.

Avarijų išvengti nepavyko

„Važiuoti žiemomis, kai daug prisnigta, būdavo sunkiausia. Kartais tekdavo iš namų išvažiuoti 5 val. ryto, kai keliu net šuo dar nebūdavo bėgęs. Neidavo suprasti, kur važiuojamoji dalis, o kur – laukai. Laimei, skaudesnių avarijų pavyko išvengti“, – džiaugėsi Z. Staneika.

Visgi į avarines situacijas jam yra tekę pakliūti. Kartą, jau pasibaigus darbo pamainai vilkaviškiečio buvo paprašyta paimti dar vieną keleivių kompaniją. Važiuodamas link jų greičiausiai dėl nuovargio vyras sukdamas į kairę nepastebėjo jį lenkiančio automobilio ir šį kliudė. Kitą sykį po ratais palindo pro šalį lėkęs motociklininkas. Nors tąkart situacija atrodė kraupokai, tačiau baikeris rimtesnių sužeidimų išvengė.

„Už greitį taip pat esu baustas turbūt tik vieną kartą. Su mokinių ekskursija važiavome į Anykščius. Užsikalbėjau su kompaniją lydėjusia lietuvių kalbos mokytoja Rima Šlivinskiene ir nepastebėjau, kad viršiju greitį. Juokėmės, kad tąsyk abu įsiamžinome radaro nuotraukoje“, – prisiminė pašnekovas.

Jis teigė, kad per ekskursijas ne kartą yra tekę laukti net 4–5 valandas vėluojančių mokinių, kurie išvykę toliau nuo namų prarasdavo laiko nuovoką. Visgi Zeniukas niekada dėl to ant jų nepykdavo ir gana tolerantiškai reaguodavo į tokias situacijas. Galbūt dėl to vaikai ir mokytojai jį visada labai mylėjo.

„Iš mokyklos išsinešu daug malonių prisiminimų. Ypač puikiai sutarėme su dabartine įstaigos direktore Daina Juškauskiene. Ir su buvusiais vadovais smagiai sugyvenome.

Atsimenu, kai mokykloje vyko labai svarbių krepšinio varžybų finalas, o mūsų komandos lyderis buvo įstrigęs Garliavoje. Buvęs direktorius Stasys Ferencas davė savo golfuką ir paprašė kuo skubiau krepšininką parvežti į Vilkaviškį. Lėkiau, kiek įmanydamas, bet žaidėją pargabenau laiku.

Tąkart jis puikiai sužaidė, o mūsų komanda tapo čempione“, – prisiminimais dalijosi Zeniukas.

Vyras teigė, kad artimiausiu metu skirs laiko poilsiui, tačiau dar nežino, ar visiškai atsisakys vairuotojo darbo. Draugas vilkaviškietį kviečia atvykti į Vokietiją ir ten padirbėti prie vairo. Visgi Z. Staneika dar dvejoja.

„Iš tikrųjų jau 9 metus esu pensijoje, tad gal jau laikas pagyventi dėl savęs? Jei ir važiuosiu į Vokietiją, tai greičiausiai tik po Naujųjų metų. O veiklos, manau, nepristigs ir čia. Jau daugelį metų esu policijos rėmėjas, tad gal daugiau laiko skirsiu šiai savanoriškai veiklai?“ – svarstė vilkaviškietis.