Su rožėmis į Paežerius sugrįžo dvariška kultūra

Toma BIRŠTONĖ

Atkūręs senuosius Paežerių dvaro rožynus, Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus kolektyvas pradėjo naują tradiciją – pirmąsyk organizavo rožių festivalį. Rezultatu besidžiaugiantys kultūros žmonės sako ir ateityje kviesiantys visuomenę į tokią šventę.

Planavo nuo žiemos

Rudenį Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus vadovės Odetos Riklienės iniciatyva buvo nuspręsta istorinėje vietoje atkurti rožyną. Lapkričio pabaigoje įstaigos darbuotojai įvairiose dvaro sodybos vietose pasodino 550 sodinukų, kuriems lėšų surinko Vilkaviškio miesto laikrodžio paramos fondas. Rožiniais atspalviais žydinčios gėlės tapo įkvėpimu dvare naujai iniciatyvai – rožių festivaliui.

Dar žiemą O. Riklienė „Santakai“ sakė, kad Lietuvos kultūros tarybai ruošiamasi teikti rožių festivalio projektą, ir žadėjo, kad jei pavyks gauti lėšų, festivalis nustebins veiklomis. Jau tada įstaigos vadovės galvoje kirbėjo daugybė minčių, kaip galėtų atrodyti pirmasis rožių festivalis. Šeštadienį planai virto realybe.

Pasigėrėti dvaru, rožėmis ir muzika į Paežerius sugužėjo daugybė žmonių. Popietė, pripildyta rožių žiedų grožio ir kvapo, prasidėjo nuotaikingais muzikos grupės „The Ditties“ narių šūksniais. Raudonu kabrioletu į dvaro teritoriją įvažiavusios dainininkės garsiai skelbė žinią apie pirmą kartą vykstantį festivalį. Nuo elegantiškųjų svingo divų nėjo atplėšti akių.

Išskirtiniais rūbais pasipuošusi senojo šokio trupė „Festa Cortese“ (vad. Neringa Savodnikienė) plastiškais šokio judesiais tarsi perkėlė renginio dalyvius į 18–19 amžius. Kiti festivalio svečiai – Vilkaviškio kultūros centro folkloro ansamblis „Lankupa“ (vad. Daiva Ambrasaitė) ir Marijampolės kolegijos istorinio šokio grupė „Reverence“ (vad. Daina Misiukevičienė) – leido renginyje pasigėrėti dvarininkų kasdienybe, puošniais rūbais.

Puošniosios arkos

Dvaro parkas pasipuošė įspūdingomis gėlių arkomis. Jas sukūrė floristės Eglė Jočienė, Eglė Bačinskienė, Laima Mačaitė ir Kristina Rimienė. Daugelis skubėjo įsiamžinti prie augalinių kompozicijų, bendravo su jų kūrėjomis.

Vilkaviškietė E. Jočienė pasakojo, kad savo darbui ji sunaudojo beveik 600 rožinių rožių. Kurdama kompoziciją ilgametė floristė užtruko beveik šešias valandas, tačiau prieš tai dar reikėjo išsukti tuos šimtus rožių žiedų, kad jie išsiskleistų visu grožiu, kad būtų kuo labiau panašūs į senovines dvaro rožes. Šis darbas užtruko daugiau nei pusdienį.

Virbalietė E. Bačinskienė savo arką pavadino „Gražuolė ir pabaisa“. Pažiūrėjus į jos kompoziciją lyg ir buvo aišku, kad rožės įkūnija gražuolę. O kur pabaisa?.. Eglė paaiškino, kad šis vaidmuo atiteko japoniniam pelėvirkščiui – invaziniam augalui. Savo kompozicijoje virbalietė panaudojo ir išstypusius smidrus. „Graži žalia spalva, lengva ažūrinė tekstūra – tai lyg kerai, kuriais buvo apraizgyta pabaisa. Norėjau parodyti, kad gyvenimas dvare ne visada būna smagus ir linksmas – jis pilnas netikėtumų ir sunkumų“, – pasakojo E. Bačinskienė.

Iš sostinės į rožių festivalį atvyko floristė Kristina Rimienė. Viešnia kartu su vietiniu jaunimu sukūrė dvi arkas – vieną iš ryškiai raudonų rožių, kitoje dominavo įvairūs rožiniai atspalviai, chrizantemos, gerberos, eukalipto šakelės ir kita žaluma.

„Smagiai padirbėjome. Jaunuolius supažindinau su gėlių rūšimis, dirbdami kartu kalbėjomės apie įvairias technikas. Užtrukome apie šešias valandas“, – pasakojo K. Rimienė.

Vilnietė teigė, kad Paežeriuose ji viešėjo pirmą kartą ir išsivežė labai malonius įspūdžius. TV3 televizijos laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėja kartu su kūrybine grupe parengė apie rožių festivalį reportažą, kurį bus galima pamatyti naujajame sezone.

Prie gėlininkių prisijungė ir užuolaidų salono savininkė Lijana Ciganskienė. Ji rūpinosi pontoninio liepto puošyba.

Dvaro vaistinėlė – ne tik vaistams sudėti

Susėdę po liepa žmonės įdėmiai klausėsi architektūros paveldo eksperto, istoriko, architekto dr. Mariaus Daraškevičiaus paskaitos. Panemunės pilies direktorius vaizdžiai pasakojo apie dvarų kultūrą: kaip dvarininkai planavo savo buitį, kokių įpročių turėjo ir kaip dvariškas gyvenimas pramynė takus į šiandieninę mūsų kasdienybę.

Dr. M. Daraškevičius ypač daug dėmesio skyrė dvaro vaistinėlei. Tik šio termino nereikia suprasti tiesiogiai. Tai graži metafora, žodžių žaismas. Mat anuomet vaistinėlė buvo paslaptingas ir ne visiems prieinamas kambarėlis. Vaistinėlėje būdavo saugomos tam tikros gėrybės: nuo įvairiausių tinktūrų, nekasdienių delikatesų, paprasčiausio vyno ar paslaptingojo priešnuodžio teriako. Kaip teigė istorikas, nuo to laiko ir susiformavo žmonių įprotis kaupti maisto atsargas sandėliukuose ar rūsiuose.

Lektorius kalbėjo ir apie dvaro ponios gyvenimą. Pasak istoriko, kiekviena save gerbianti bajoraitė turėjo labai žemiškų, kasdienių ir ūkiškų pareigų. Ji jautė atsakomybę už dvare ar aplinkiniuose kaimuose gyvenančius žmones, rūpinosi ne tik savo įvaizdžiu.

Specialūs ledai ir kiti gardumynai

Dvariška kultūra alsavo kiekvienas parko kampelis. Dailiomis suknelėmis pasipuošusios moterys surengė damų pikniką. Aplinkui skambėjo arfos ir trombono garsai. Kas norėjo leistis į gastronominę kelionę, degustavo lietuviškus „Miella“ vyninės vynus, išalkę stabtelėdavo prie „Viktorijos“ kepyklėlės stendo. Specialiai šiam festivaliui konditeriai pagamino desertus su rožių žiedlapiais.

Susirinkusieji su nekantrumu laukė žadėtos saldžios staigmenos – įmonės „Art Glacio“ specialiai festivaliui pagamintų ledų, kurie savo forma priminė rožę. Smaližiams buvo išdalinta per 700 porcijų.

Dvaro parką puošė Dovilės Rylienės ir Mindaugo Rylos autorinių fotografijų paroda „Rožės siela“. Šie specialistai į Paežerius buvo atvykę per rožių sodinimo talką. Sutuoktiniai tąkart dalijosi savo ilgamete patirtimi, davė daug patarimų.

Paežerių dvaro rūmų durys buvo atviros visą šventę. Žmonės galėjo užeiti pasigėrėti mados istoriko Aleksandro Vasiljevo surinktų suknelių paroda, pasiklausyti gidžių pasakojimų, tiesiog pasidairyti po rūmus.

„Labai džiaugiamės švente. Oras buvo fantastiškas, jis leido mums realizuoti visus sumanymus. Matėme, ką reikia šiek tiek patobulinti, kad renginys būtų dar kokybiškesnis, ir tikrai tęsime šį festivalį“, – patirtis apibendrino festivalio sumanytoja O. Riklienė.