„Aš ne tik nebuvau praradęs sąmonės, bet ir įstengiau judinti sužeistos kojos pirštus, todėl kai po operacijos pamačiau, jog kojos nebėra, patyriau šoką. Juolab kad po to trijose kitose Ukrainos ligoninėse chirurgai pareiškė – kojos amputuoti nereikėjo“, – taip kalbėjo iš Kyjivo į Kauno klinikas pervežtas Ričardas Savickas.
Sužeidė skeveldros
Šį 55 metų verslininką, kartu su keturiais kitais savanoriais vežusį paramą Ukrainos kariams, prieš penkias savaites rusų raketos „Iskander“ skeveldra sužeidė Pokrovske. Donecko regione esančiame mieste prieš karą gyveno 50 tūkst. žmonių, tačiau dabar dėl priartėjusios fronto linijos jame yra likę vos keli tūkstančiai.
Birželio 24 dieną lietuviai į Pokrovską įvažiavo trimis visureigiais, iš kurių vienas buvo skirtas kariams. Atgabeno ir padangų, droną, vaistinėlių, gesintuvų, kitų reikmenų. Vos pradėjus kieme iškrauti daiktus, atskrido pirma „Iskander“ raketa. Nukritusi už 200 metrų ji sugriovė kelis namus, užmušė 5 bei sužeidė 42 civilius.
Lietuviai apie aukas nieko nežinojo, skubėjo kuo greičiau iškrauti paramą ir važiuoti iš pavojingos vietos, nes žinojo, kad rusai į tą pačią vietą dažnai paleidžia ir antrą raketą. Kartu buvę ukrainiečių kariai ragino nepanikuoti, ramino, kad rusai taikė ne į lietuvius, o į kiek toliau esantį geležinkelio tiltą.
Po antros raketos, atskridusios vos pusšimtį metrų tolėliau, tapo aišku, kad rusai taikosi į lietuvius, apie kurių vizitą, ko gero, pranešė Maskvai talkinantys vietos išdavikai. „Mes buvome ką tik baigę iškrauti paramą ir ketinome sėsti į mašinas, kai pamačiau atskrendančią raketą. Sušukau gultis, pargrioviau šalia stovėjusį Ričką ir pats kritau ant žemės“, – pasakojo savanoris.
„Suveikė instinktas, kad turiu gelbėti bičiulį. Pastūmęs Ričką ir pats puoliau ant žemės, bet krisdamas pajutau skausmą kojoje. Pasijutau tarsi apkurtęs, bet sąmonės nebuvau praradęs. Po akimirkos sušukau: „Visi sveiki?“ Išgirdau Ričkos balsą: „Man ranka“, o aš surikau: „Man koja!“ Netrukus visi mane apsupo, uždėjo turniketą, nunešė į mašiną ir per penkiolika minučių nuvežė į ligoninę“, – pasakojo sužeistasis.
Pargriaudamas 59 metų bičiulį fotografą iš Kaišiadorių Ričardą Grigą, R. Savickas, ko gero, išgelbėjo jam gyvybę, bet pats pavėlavo apsisaugoti. Fotografui į delną susmigo kelios smulkios skeveldros, kurias gydytojai pašalino, išskyrus vieną – ji liko visam gyvenimui.
Laukė išbandymai
Manoma, kad per minėtą sprogimą žuvo keli ir buvo sužeista keliolika ukrainiečių, tačiau Kyjivas neviešina informacijos apie incidentus, kuriuose nukenčia kariškiai ar užsieniečiai savanoriai.
Kai atskriejo raketa, abu Ričardai stovėjo prie mašinos, kiti trys bičiuliai – už mūrinės tvoros, todėl jie išvengė skeveldrų krušos. Tačiau visi patyrė kontuziją ir iki šiol jaučia galvos svaigimą, pykinimą. Visgi didžiausi išbandymai laukė R. Savicko.
Kodėl Pokrovsko ligoninės chirurgai amputavo koją neištyrę rentgenu, nesukvietę medikų konsiliumo, kodėl nepasiuntė į tame pačiame mieste esančią aukštesnio lygio karo ligoninę, kol kas nėra aišku. Spėjama, kad chirurgai galėjo būti pervargę ar nepatyrę. Neatmetama versija, jog tarp medikų buvo Maskvos pakalikų, kurie koją amputavo norėdami atkeršyti už lietuvių paramą Ukrainai. Įvykį tiria tenykštė prokuratūra, R. Savicko interesus nemokamai ginti apsiėmė viena Ukrainos advokatų kontora.
Vilniečiui teko išgyventi ir daugiau sukrėtimų. Po kojos amputacijos gulėdamas Dnipro ligoninėje Ričardas patyrė, kaip atskridusi raketa netoliese sugriovė namą ir užmušė kelis žmones. Kai lietuvį pervežė į ligoninę Kyjive, į gretimą pastatą atskrido trys bombos.
„Kyjive ketino gydyti ilgiau, tačiau kai dėl smūgio į vaikų ligoninę, esančią už šimto metrų nuo manosios, atskrido bomba, ir mano palatos sienos suskilinėjo, nebeatlaikiau ir paprašiau išgabenti į Lietuvą. Atrodė, tarsi raketos persekioja mane“, – kalbėjo sužeistas lietuvis.
Dar sunkesnis išbandymas Ričardo laukė pasienyje, kai lenkų muitininkai atsisakė praleisti „Gydytojų be sienų“ automobilį. Teko vykti per kitą punktą, esantį už šimto kilometrų, važiuoti duobėtais kaimų keliais ir raitytis iš skausmo, kurio dėl prasidėjusios kojos gangrenos nebenumalšino jokie vaistai.
Į Kauną Ričardas buvo atvežtas kritinės būklės, tačiau po skubios operacijos situaciją pavyko stabilizuoti. Dabar vyriškis sveiksta, tačiau vis dar jautriai reaguoja į garsus, krūpčioja išgirdęs automobilių signalizacijas, pašoka iš miego susapnavęs krentančias raketas.
R. Savicko laukia ilga reabilitacija. Per sprogimą jam buvo pažeistos akys, plaučiai. Skrandis visą mėnesį nepriėmė maisto, tad ligonis viską išvemdavo. Ričardo būsena kasdien gerėja. Jis nusiteikęs gyventi visavertį gyvenimą ir toliau vežti paramą ukrainiečiams.
Pasižymėjo drąsa
Prieš išvyką į Pokrovską Ričardas pažinojo tik fotografą R. Grigą, su kuriuo kelis kartus teko vykti į Ukrainą. 47-erių bendraamžių Žilvino Svitojaus ir Sigito Maliausko bei jo žmonos 43-ejų Aivos iki tol nebuvo sutikęs.
Ž. Svitojus – socialiniuose tinkluose žinomas karo ir politikos apžvalgininkas, turintis nemažą darbo žiniasklaidoje patirtį. S. Maliauskas – karo instruktorius, keliolika metų tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, vykęs į tarptautines misijas, mokęs Ukrainos karius. Pastaruoju metu jis su žmona vadovauja pačių įkurtai paramos Kyjivui organizacijai „Gyvačių sala“.
Trys R. Savicko vaikai iš pirmos santuokos – jau suaugę. Optimizmo pasveikti suteikia kasdien lankanti sužadėtinė. Drąsos šiam savanoriui niekada netrūko: jaunystėje lankė bokso treniruotes, vėliau pasinėrė į automobilių lenktynes, o per 1991-ųjų sausio 13-ąją gynė televizijos bokštą. Tada, ką tik baigęs milicijos mokyklą, R. Savickas nepakluso rusų karo vado įsakymui pasitraukti nuo bokšto. Jaunas vaikinas liko stovėti net zvimbiant kulkoms. Už drąsą Ričardas pelnė Lietuvos laisvės gynėjo vardą ir buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Įdomi ir Ričardo mamos – „vilko vaiko“ – gyvenimo istorija. „Vilko vaikais“ pokaryje buvo vadinami iš Karaliaučiaus srities į Lietuvą plūdę našlaičiais tapę badaujantys vokiečių vaikai. Atskleidusi savo istoriją Ričardo mama su žurnalistų pagalba rado pusšimtį metų nematytus artimuosius, sužinojo savo tikrą vardą ir pavardę. Šios istorijos pagrindu parašyta tarptautinio susidomėjimo sulaukusi Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“.
Nepraranda optimizmo
2022 m. Rusijai pradėjus didelio masto karą prieš Ukrainą, Ričardas daug prisidėjo kuriant pirmą Lietuvoje karo pabėgėlių centrą Alytuje.
„Pirmomis dienomis per naktį priimdavome po penkis šimtus pabėgėlių. Juos registravome, maitinome, suteikdavome laikiną pastogę ir ieškojome apgyvendinimo Lietuvoje galimybių. Pradžioje miegui beveik nelikdavo laiko, tačiau vėliau prisijungė kitos savanoriškos organizacijos ir tapo lengviau“, – karo pradžią prisiminė vyras. Kai sumažėjo pabėgėlių ir savanorių pagalbos nebereikėjo, Ričardas nusprendė vežti paramą Ukrainai.
„Viskas bus gerai. Jei mano mama išgyveno, kai rusų kareiviai ją, keturmetę mergaitę, sumušė ir leisgyvę išstūmė iš riedančio traukinio, tai aš tikrai atsilaikysiu. Esu paveldėjęs mamos stiprybės genus ir drąsos bei optimizmo neprarandu net pačiose sunkiausiose situacijose. Žinau, kad ir toliau vešiu paramą Ukrainai. Neabejoju, jog ateityje dar laukia daug gražių ir įdomių dalykų. Turiu plačiau aprašyti mamos, jos sesers ir brolio – „vilko vaikų“ patirtus išgyvenimus. Privalau tesėti pažadą savo draugei – iškelti vestuves ir daug su ja šokti“, – ryžtingai kalbėjo optimizmo neprarandantis R. Savickas.
Drąsuoliui pasveikti linki nuolat jį lankantys kolegos savanoriai. Pastarieji yra nusiteikę skelbti rinkliavą, jei Sveikatos apsaugos ministerija neskirs lėšų moderniam kojos protezui įsigyti.
Eldoradas BUTRIMAS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.