Kuklios vienišo pajevoniečio laidotuvės kaime apaugo gandais

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ar asocialiai gyvenęs, iš pašalpų vertęsis žmogus turi teisę būti palaidotas oriai? Toks klausimas kilo Pajevonio gyventojai, pasipiktinusiai ne tik tuo, kad kaimynas buvo palaidotas niekam nepranešus, bet ir dėl to, kad apie tai nerašė žiniasklaida.


Pasigedo laikraštyje

Į redakciją paskambinusi Pajevonio gyventoja prisistačiusi moteris teiravosi, ar žurnalistams pranešta apie mirusį vienišą pajevonietį.

– Neseniai „Santaka“ rašė apie Vilkaviškyje rastą irstantį vyro kūną, tačiau apie mūsiškį Valdą kažkodėl neužsiminė nė eilute. Susidaro toks įspūdis, kad kažką bandoma nuslėpti. Apie laidotuves niekas nepranešė, žmonės kalbėjo, kad net į karstą velionio nedėjo – kažkokiose dėžėse užkasė. Nesvarbu, kaip Valdas gyveno, betgi vis tiek jis žmogus ir turi teisę būti palaidotas kaip pridera, – piktinosi pajevonietė ir sakė, kad žiniasklaida turi išsiaiškinti įvykio aplinkybes.

Nors moteris tvirtino su Valdu bendravusi ne vienus metus, nei jo pavardės, nei amžiaus neprisiminė. Sakė, kad kaime visi jį vadino tiesiog Valdu ir tiek.

Kadangi Pajevonys – nedidelis, išsiaiškinti su šia istorija susijusias aplinkybes nebuvo sunku. Pajevonio seniūnė Ginta Žaliniakienė atskleidė, jog Valdas su motina ir broliu į Pajevonį iš Kauno buvo atkraustyti gal prieš 15 metų. Kodėl šeima pasirinko būtent Pajevonį, kuriame neturėjo nei giminių, nei artimųjų, niekas nežino. Kaip kalbėjo žmonės, Kaune turėtą būstą šeima buvo priversta parduoti už įsiskolinimus. O tie, kas perėmė jų būstą, nupirko gyvenamą plotą viename iš Pajevonio daugiabučių ir atkraustė čia Valdo šeimą.

Mama ir brolis jau prieš kurį laiką atgulė Pajevonio kapinėse, tad Valdas gyveno vienišas, vertėsi iš socialinės pašalpos. 55-erių vyras niekur nedirbo, skundėsi šlubuojančia sveikata.


Nedidelė suma

Liepos pabaigoje kelias dienas nematę kaimyno ir negalėdami patekti į jo namus žmonės iškvietė policiją. Pasitvirtino liūdniausias scenarijus – vyras buvo miręs jau ne prieš vieną parą. Apžiūrėję kūną pareigūnai smurto žymių neaptiko, tad iškvietė laidojimo paslaugų bendrovės darbuotojus ir šie išsivežė kūną. Kaip paaiškino tyrėjai, žiniasklaidai apie sava mirtimi mirusį pajevonietį pranešta nebuvo, nes įvykyje jokio kriminalo neįžvelgta.

Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Simona Bikaitė paaiškino, kad mirus bet kuriam piliečiui skiriama vienkartinė 8 bazinių socialinių išmokų dydžių (nuo 2024 m. – 440 Eur) laidojimo pašalpa. Jei velionį laidoja artimieji, pašalpa skiriama jiems. Jei laidojama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, laidojimo pašalpa artimiesiems nemokama – skiriama ritualinių paslaugų įmonei, kuri turi deramai pasirūpinti velionio kūnu ir apeigomis.

Mūsų rajone viešųjų pirkimų konkursą laimėjusi laidojimo paslaugų įmonė „Kaspinas“. Ji ir rūpinasi visais, kurie laidojami valstybės biudžeto lėšomis.

„Kaspino“ įmonei atstovaujantis Vaidas Bagvila sakė, kad žmonės sukuria įvairiausių gandų ir patys jais patiki. Anot laidojimo paslaugų įmonės atstovo, mūsų šalyje visų mirusiųjų, kad ir kokiam visuomenės sluoksniui jie priklausytų, palaikai laidojami arba urnose, arba karstuose – tikrai ne dėžėse, maišuose ar suvynioti drobulėse, kaip matome filmuose apie praėjusių amžių laidotuves.

– 440 eurų – tikrai nedidelė suma laidotuvėms. Kainuoja drabužiai, iškasti duobę, transportas, nes kūną reikia vežti ekspertizei, laikyti šaldytuve. Kai kūnas irimo stadijoje, reikia specialių priemonių, dezinfekcinių medžiagų. Visko tikrai nepasakosiu, tačiau galiu patikinti, kad pagarbą velioniui išlaikome taip, kaip pridera, – kalbėjo V. Bagvila. – Apie laidojimo įmonės pelną tokiu atveju net kalbėti neverta – atliekame paslaugą grynai iš žmogiškų paskatų.


Įmonė apsidraudžia

Gavę pranešimą, kad velionis artimųjų neturi ir bus laidojamas valstybės lėšomis, „Kaspino“ darbuotojai ieško giminaičių, kurie raštiškai patvirtintų, kad atsisako laidoti.

– Turėjau karčios patirties, kai laidoti velionį atsisakę giminaičiai vėliau susirinko į laidotuves ir pradėjo reikšti pretenzijas. Todėl dabar apsidraudžiame – prašau raštiškai patvirtinti atsisakymą ir laidojame pagal visus teisė aktus, – aiškino V. Bagvila.

Pajevonio seniūnė G. Žaliniakienė sakė, kad tokie atvejai, kai artimieji atsisako laidoti giminaitį ir tuo pasirūpinti tenka valstybei, ne tokie reti. Net ir asocialiai gyvenantys asmenys paprastai turi pažįstamųjų ratą, kurie nors ir neprisiima laidotuvių rūpesčių, palydėti į paskutinę kelionę ateina.

Kai jokie artimieji ar draugai dalyvauti ceremonijoje nenori, prie kapo duobės palydėti į paskutinę kelionę savo gyventoją ateina seniūnijos darbuotojai. Atvyksta kunigas, pašventina duobę, atlieka apeigas, sukalba maldą už velionį. Taip buvo ir per minėto Valdo laidotuves.

Šv. Mišios laidotuvių dieną tokiu atveju paprastai nėra aukojamos, už velionio sielą meldžiamasi artimiausių Pajevonio bažnyčioje aukojamų šv. Mišių metu.

Nors giminaičių neturintiems asmenims antkapių paprastai niekas nestato, visgi kiekvienas kapas, kaip ir pridera, paženklinamas lentele su vardu ir pavarde, gimimo ir mirties metais.

Seniūnė sakė tikrai nedaranti kliūčių kaimynams ar pažinojusiesiems velionį dalyvauti laidotuvėse. Gal tuomet, kai patys matytų apeigas, žmonės nekurtų nebūtų istorijų ir sąmokslo teorijų.