„Kartais dešimtmečiais neįvyksta nieko svarbaus, bet kartais per savaitę įvyksta dešimtmečiai“, – tokia visiems gerai žinomo ir prieštaringai vertinamo istorinio veikėjo Vladimiro Iljičiaus Lenino citata galima būtų apibūdinti tas kelias dienas, ką tik supurčiusias JAV politinį gyvenimą. Iš pradžių buvo pasikėsinta į Donaldą Trampą, o po to jo konkurentas Džo Baidenas pasitraukė iš artėjančių rinkimų kovos, užleisdamas vietą viceprezidentei Kamelai Harris.
Po pasikėsinimo daugelis politikos analitikų ir stebėtojų jau fatališkai pareiškė, kad D. Trampui pavykus išgyventi pasikėsinimą praktiškai neliko abejonių dėl pergalės artėjančiuose prezidento rinkimuose. Kandidatas meistriškai išnaudojo šį sukrėtimą savo viešuosiuose ryšiuose. Stengėsi parodyti save kaip kovotoją už amerikietiškas vertybes, kurį palaiko net Apvaizda, saugodama nuo priešų.
Jeigu rinkimai būtų įvykę kitą dieną po pasikėsinimo, D. Trampas, ko gero, ir būtų šventęs pergalę, tačiau rinkimų laikotarpis labiau panašus ne į sprintą, o į maratoną, kai po kiekvieno posūkio varžovas gali nustebinti.
Taip padarė ir demokratai. Džo Baidenui atsisakius kandidatuoti jie greitai mobilizavosi ir susibūrė aplink naują savo kandidatę Kamelą Harris, kuri pagal naujausias apklausas jau lenkia populiarumu save nepavejamu laikiusį varžovą. Taigi lenktynės tęsiasi, ir panašu, kad intriga šiame politiniame spektaklyje gali išlikti iki pat paskutinio veiksmo pabaigos.
JAV prezidento rinkimai kaip niekada anksčiau yra stebimi ir lietuvių. Ne paslaptis, kad vis dar vykstant karui mūsų pašonėje ir matant nemažėjantį Rusijos agresyvumą kaimyninių valstybių atžvilgiu, JAV išlieka pagrindiniu Lietuvos saugumo garantu. Tiksliau – juo yra. Kol kas…
Karine galia sau lygių pasaulyje neturinčios Jungtinės Amerikos Valstijos prisiėmusios atsakomybę ginti ir taip jau silpstančias demokratijas. JAV visokeriopai remia užpultas Ukrainos ir Izraelio valstybes. Negana to, yra įsipareigojusios ginti ir Taivaną galimos Kinijos agresijos atveju. Neseniai nutraukė visiška nesėkme pasibaigusią ir, vaizdžiai kalbant, kosminius pinigus kainavusią 20-ies metų kampaniją Afganistane. Tokie konfliktai valstybei kainuoja brangiai, o šalies ekonomika susiduria ir su dideliais iššūkiais, todėl natūralu, kad vis daugiau balsų vidaus politikoje ragina prioritetizuoti vidaus problemų sprendimus, mažinant paramą sąjungininkams užsienyje.
D. Trampas tam tikra prasme yra tokių protesto balsų vienytojas. Jis – pirmas JAV prezidentas, kuris viešai suabejojo NATO svarba ir netgi flirtavo su idėja, jog JAV turėtų iš šios organizacijos pasitraukti. Kita vertus, jo grubi ir tiesi retorika sugebėjo bent truputį išjudinti daugelio Vakarų valstybių finansavimo didinimą savo gynybos sektoriuose. Taigi nors ir grasinęs išvesti JAV iš NATO, nuolat apsižodžiuodamas su Vakarų lyderiais ir flirtuodamas su Putinu, Trampas nepridarė tiek problemų geopolitiniame lauke, kiek iš jo tikėjosi kritikai. Jo simpatikai teigia, kad už išsišokėliškos, skandalingos ir primityvios retorikos, pridengtos nenuspėjamumo kauke, slepiasi racionalumu ir ryžtingais sprendimais grįsta strategija. Jie tai laiko pranašumu prieš Amerikos priešus, kurie nežino, ko iš tokio prezidento gali tikėtis, todėl yra priversti labiau sverti savo veiksmus. Tiesą sakant, šis politikas turbūt yra vienas prieštaringiausių, bet ne pats prieštaringiausias amerikietis per paskutinius dešimtmečius.
K. Harris užsienio politikoje, tikimasi, tęs savo pirmtako Džo Baideno liniją. Aiškiai palaikys savo Vakarų sąjungininkus ir tęs bendradarbiavimą kariniuose ir ekonominiuose aljansuose. Kita vertus, per didelius vargus JAV politinio elito patvirtintas paskutinis pagalbos Ukrainai paketas rodo, kad K. Harris ir demokratams aktyviai remti savo partnerius gali būti vis sunkiau ir sunkiau…
Nepaisant to, kuris kandidatas laimės rinkimus, JAV užsienio politika per artimiausius metus gali nulemti pusiausvyrą pasaulio jėgų, kurių susikirtimo linijoje yra ir Lietuva.
Arūnas TALUTIS
Istorikas
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.