Pastaruoju metu visi nuolat girdime tokius žodžius, kaip „žalioji energija“, ,,tvarumas“. Visa Europos Sąjunga, tarp jų – ir Lietuva, nutarė per artimiausius dešimtmečius visiškai atsisakyti iškastinio kuro ir perorientuoti savo pramonę bei infrastruktūrą vien tik atsinaujinančios energijos kryptimi. Jau numatytos datos, iki kada tam tikrose šalyse turės nelikti automobilių su vidaus degimo varikliais, gyvenamuosiuose namuose nebus galima deginti kietojo kuro, o atominės elektrinės užsidarys. Tiesą sakant, tokioje pramonės milžinėje, kaip Vokietija, dauguma atominių elektrinių jau uždarytos.
Viso šio grandiozinio pokyčių ciklo tikslas – sumažinti į aplinką išmetamą CO2 emisiją, taip tausojant gamtą ir stabdant globalinį atšilimą. Tikslas kilnus, ir tai, kad jis, visų pirma, siekiamas įgyvendinti Vakaruose, o ypač Europoje, rodo europiečių pažangų ir atsakingą mąstymą. Bet ar viskas taip gražu ir gerai, kaip europiečiai norėtų? Tam suprasti reikėtų pažvelgti į šį klausimą globaliai.
Nors Europa ir turi neblogai išvystytą pramonę, bet lyginant su pasaulio fabriku vadinama Kinija jos apimtys nepalyginamai mažesnės. Kinija, kaip ir kita
superpramonės šalis Indija, 2015 m. yra pasirašiusios garsųjį Paryžiaus klimato kaitos protokolą, kuriuo įsipareigojo mažinti CO2 išmetimą į aplinką. Problema ta, kad tie parašai ir yra daugiausia, ką jos padariusios siekdamos spręsti šią problemą. Praėjus keletui metų nuo protokolo pasirašymo jų iškastinio kuro sunaudojimas ir tarša ne mažėja, o auga. Maža to, Kinija, pati buvusi pigios darbo jėgos šalimi, jau yra investavusi ir sukūrusi didelę taršą darančią pramonę Afrikoje. Taigi už gražių lozungų stovi brutalus pragmatizmas ir noras ekonomiškai dominuoti prieš Vakarus. To siekiama bet kokia kaina. Galiausiai pernai metais Kinija jau be ceremonijų pareiškė, kad net ir oficialiai nesilaikys Paryžiuje pasiektų susitarimų ir su Vakarais jai – ne pakeliui.
Garsus XX a. statistikos mokslininkas Viljamas Edvardas Demingas yra pasakęs: „Dievu mes tikime, bet visa kita yra duomenys.“ Taigi pažvelkime į skaičius, kurie padės geriau suprasti problemos esmę.
2022 m. duomenimis, Kinijos į aplinką išmetamų CO2 dujų dalis sudarė 33 proc. nuo viso pasaulio šio cheminio elemento teršalų. Tuo tarpu visa Europos Sąjunga sudaro vos 8 proc., Indija CO2 į aplinką išmeta 7 proc., o Rusija – 5 proc. Mokslininkai apskaičiavo, kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms visus savo gyventojus persodinus į brangesnius elektromobilius ir atsisakius iškastinio kuro iki nusistatytų datų, pasaulio temperatūra iki 2100 metų sumažėtų vos 0,2 laipsnio… Tuo tarpu besivystančios pasaulio ekonomikos nemažina apsukų ir toliau investuoja į atominę energetiką bei iškastinio kuro gavybą.
Matant tokius skaičius galima prieiti prie išvados, kad labai kilnūs vakariečių siekiai padaryti Žemę švaresne planeta tiesiogiai kertasi su Azijos ir Afrikos valstybių ekonominiais interesais, kuriems tokia ,,žalioji politika“ yra tik atgrasus žodžių junginys, neturintis nieko bendro su jų tikslais.
Perėjimas prie žaliosios energetikos neturėtų sukelti didžiulių sunkumų eiliniams žmonėms. Našta turėtų dalintis viso pasaulio piliečiai, nes žala ir nauda vis tiek teks pasidalinti visiems – nori to ar nenori. Todėl nors ir nereikia numoti ranka į aplinką tausoti skatinančias iniciatyvas, bet nereikia prarasti ir blaivaus proto vertinant realią tokių iniciatyvų naudą. Tol, kol visas pasaulis nesusitelks bendram tikslui, jokie popieriuje pasirašyti dokumentai ar gražios kalbos nepadės išsaugoti mūsų planetos.
Arūnas TALUTIS
Istorikas
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.