Su okupantais kovojančią šalį niokoja ir sprogimų sukelti gaisrai

Pelenais pavirtusiame ir nelaimių simboliu tapusiame Studenoko kaime liepsnose supleškėjo 315 sodybų. Panašaus atvejo Ukrainoje nebuvę per visus tris valstybės nepriklausomybės dešimtmečius.

Gesindamas ugnį nukentėjo lietuvis karys

„Bombos sprogo netoli namo, kuriame gyvename, ir tada viskas aplinkui suliepsnojo. Supratome, kad pastato neišgelbėsime, tad daiktus bei techniką skubiai pernešėme į kitą tuščią namą, ir puolėme gesinti žolės, kad ugnis nepersimestų ir į jį. Gesinome kelias valandas, skaudžiai apsvilau rankas“, – pasakojo tautietis, paprašęs neminėti jo pavardės.

Šis lietuvis, kaip ir kiti kariai, gyvena apie 10 km nuo fronto linijos esančiame kaimelyje, iš kurio išbėgę dauguma gyventojų. Karo pradžioje apleistuose namuose kovotojai apsistodavo po 8–12, tačiau dabar gyvena mažesnėmis grupelėmis, nes priešo žvalgybinėms skraidyklėms aptikus didesnį karių sambūrį į tą vietą atlekia bombos. Automobilius bei karinę techniką kariai slepia po medžiais arba po maskuojamaisiais tinklais.

Lietuvis papasakojo, jog dėl vėjo gūsių staigiai išplitęs gaisras tą dieną sudegino 7 namus, 12 automobilių, o dėl apsinuodijimo smalkėmis du pensininkai buvo išvežti į ligoninę.

Lietuviui kariui šiemet jau antrą kartą teko gesinti ugnį. Liepos pradžioje, kai gyveno kitame kaime, priešo bomba atlėkė į sodybą, kurioje buvo apsistoję pulko bičiuliai. „Bėgau padėti tramdyti liepsnas. Ten gyveno ir dvi karo medikės, tačiau joms pavyko išsigelbėti, spėjome išnešti ir ten buvusią medicininę techniką“, – kalbėjo vyriškis.

Nėra kam gesinti gaisrų

Dėl gaisrų, kylančių po priešo apšaudymo, šiuo metu ypač kenčia Rytų Ukraina – tie regionai, kuriuose vyksta fronto mūšiai. Gaisrų čia rekordiškai daug, ugniagesiai nespėja jų gesinti. Nelaimių simboliu tapo Charkivo regione pelenais pavirtęs Studenoko kaimas, kuriame rugsėjo 3-iąją sudegė 315 sodybų.

Iki tol per tris nepriklausomybės dešimtmečius panašaus atvejo šalyje nebuvę. Gelbėtojų tarnyba pagrindine gaisrų priežastimi nurodo okupantus bei užsitęsusią sausrą – išdžiūvę miškai ir žolė nuo sprogmenų lengvai užsidega.

Ugnis lengviau išplinta ir dėl to, kad iš pafrontės teritorijos išsilaksčius gyventojams nedirbamuose laukuose suvešėjo žolės, o kilus gaisrui nėra kam jų iškart užgesinti. Be to, į okupantų užminuotus laukus ir miškus gaisrininkai ne visada gali nuvykti.

„Žmonės mus dabar neretai bara, šaukia, kodėl nepuolame į gaisravietes. O kaip mums ten patekti? Užvakar viena mūsų mašina užvažiavo ant minos – gelbėtojas sužeistas, neaišku, ar neteks amputuoti kojos“, – pasakojo Studenoko kaimo prieigose užkalbintas gaisrinės tarnybos vairuotojas Jevgenijus Titorenko.

Gyvenvietė gali ir išnykti

Sudegusiame kaime teko išklausyti ne tik priekaištus gaisrininkams, bet ir gandus, jog ugnį sukėlė kolaborantai. Esą kaimą iš keršto padegė slapti Maskvos pakalikai dėl to, kad jame apsigyveno daug ukrainiečių kareivių. Studenoko seniūno pavaduotoja Galina Lobko tokius gandus paneigė, paaiškinusi, jog gaisras atslinko iš kaimyninio kaimo.

„Mes buvome įspėti ir su gaisrininkais stovėjome toje kaimo pusėje, iš kur liepsnos turėjo ateiti. Tačiau tą popietę pakilo uraganinis vėjas, ir ugnis tapo nekontroliuojama. Liepsnos ėmė plisti iš visų pusių, ir viskas ėmė pleškėti akimirksniu, o keliolika suvažiavusių gaisrinių nieko negalėjo padaryti“, – kalbėjo moteris.

Daugybė žmonių iš namų išbėgo be nieko. Tik pelenų krūva liko ir iš seniūnijos pastato. G. Lobko apgailestavo, jog nepavyko išgelbėti nei dokumentų, nei technikos.

„Iki karo čia gyveno 1 500 žmonių, po keletą mėnesių užsitęsusios okupacijos liko 600, o dabar sudegė lygiai pusė namų. Yra žmonių, paguldytų į ligoninę, džiaugiuosi, kad niekas nežuvo, bet ir nerimauju, kad neišnyktų gyvenvietė“, – kalbėjo seniūno pavaduotoja.

Grėsmė augmenijai ir gyvūnijai

Prie sudegusios sodybos sutikta 65-erių Liuba Dryga sakė, jog kartu su neįgaliu sutuoktiniu išsigelbėjo paskutiniu momentu. Juos iš degančio namo išvedė kariškiai, kurie porą nuvežė į kitą kaimą pernakvoti, o ryte seniūnas davė raktus nuo namo, kurio savininkai karo pradžioje išvyko į užsienį ir pareiškė, kad daugiau čia negrįš.

L. Dryga keturis dešimtmečius dirbo miškininke ir ne kartą dalyvavo tramdant liepsnas. „Privalėjome ne tik gesinti, bet ir skubiai užsodinti išdegusias vietas, nes jei miškas žūtų, tai krašte vėl įsivyrautų smėlynai, dingtų augalija, gyvūnija ir vanduo. Gyvename stepių teritorijoje, o jos iš smėlio dykynių miškingomis žemėmis pavirto sovietmečiu, kai buvo užsodintos pušynais. Pastarasis gaisras padarė milžinišką žalą – vien aplink mūsų kaimą sudegė pusantro tūkstančio hektarų miško“, – kalbėjo buvusi miškininkė.

Sudegė vaikystės liepa

Pradinių klasių mokytojai Lidijai Prokopenkai gaisras sutapo su 64-uoju gimtadieniu. Moteris raudojo ne tik dėl senelio statyto ir sutuoktinio perstatyto namo, bet ir dėl ugnyje žuvusių gyvūnų. Pedagogė buvo priglaudusi 30 šunų ir keliolika kačių, kuriuos paliko išvykę kaimynai, tačiau per gaisrą išgyveno tik katytė Vasilisa ir šuo Buketas. Žuvo ir dauguma jos augintų vištų bei žąsų, o kiti kaimynai neteko ir laikytų avių, kiaulių, karvių.

„Kai ėjau į pirmąją klasę, senelis kieme pasodino liepą ir pasakė, šie medžiai gyvena tris šimtus metų, tad suteiks per karščius šešėlį anūkams ir proanūkiams. Tačiau ugnis pasiglemžė ne tik liepą, bet ir visą sukauptą turtą, atminimui neliko net nuotraukų. Tačiau išvykti iš kaimo neketiname, laikinai gyvensime pas kaimynus ir palengva statysimės naują namą“, – kalbėjo pedagogė.

Tačiau dalis žmonių buvo nusiteikę Studenoką apleisti. Taip tvirtino prie kultūros namų atėjusios pasiimti nemokamo maisto davinio 48-erių Jelena Kac ir 51-ų Natalija Sidorenko. „Gailiuosi, kad nepaklausiau sesers, pabėgusios su vaikais į Lenkiją. Persikrausčiau į sesers namą, o sūnui su marčia užleidau savąjį, bet dabar supleškėjo abi sodybos ir visi tapome benamiais. Gerai, kad paramos organizacijos atveža maisto, rūbų“, – verkė N. Sidorenko.

Miestą dusina dūmai

Išvykstant iš Studenoko pakelyje matėsi vien sudegę miškai – gal kokių 20 km atkarpa. Nors Iziumo rajono valdžia pranešė, kad tą dieną pagaliau pavyko užgesinti 6 tūkst. ha plotą apėmusį gaisrą, tačiau kur ne kur vis dar ruseno degantys medžiai.

Grįžtant iš Studenoko į Charkivą šį didmiestį irgi teko pamatyti apgaubtą juodų dūmų, nes gretimoje Cirkūnų seniūnijoje degė 20 ha miškų ir pievų. Kadangi vėjas pūtė į Charkivo pusę, gelbėtojai įspėjo miesto gyventojus uždaryti namų langus ir nebūti lauke dėl smalkėmis užteršto oro.

Gaisras siautėjo ir Ruskie Tiški kaime, kuriame lietuvių lėšomis yra statoma gyvūnų prieglauda. Jai vadovaujanti 59 m. Lena Bubenko pasakojo, kad per rusų apšaudymą užsidegė pušynas, o iš jo ugnis persimetė į pievas ir ėmė slinkti link kaimo. Kadangi šis yra vos už 5 km nuo Lipcių fronto linijos, iš kaimo pabėgę beveik visi gyventojai, tad gaisrą teko gesinti tik su trimis pagalbininkais.

„Tėvų namą priešo raketos sugriovė karo pradžioje, tad gaisrą gesinau saugodama kaimynų namus ir bijodama, kad liepsnos neatsėlintų iki lietuvių lėšomis statomos prieglaudos. Pavyko, bet ar kitą kartą įstengsime suvaldyti ugnį, nežinome – gelbėtojai ir šįsyk dėl gausybės gaisrų atvyko pavėlavę, jau po visko“, – kalbėjo moteris.

Eldoradas BUTRIMAS