Tyliai krinta žvaigždžių lietus

Vytas DRUNIS

Jau ruduo

Jau ruduo…

Jau naktys atvėso,

Tyliai krinta žvaigždžių lietus.

Ant jurginų žiedų

Vasara miršta iš lėto,

Ir ražienos palydi į tolį gandrus.

Tas ruduo toks vaišingas:

Ryškios spalvos ir aštrūs kvapai…

Nesakyk – ačiū Dievui – turtingas,

Juk vis tiek kažką praradai.

Tas kažkas – gal svajonė?

Gal sąžinės lašas?

Gal mažytė dalelė savęs?

Prasidėjęs čia baigias žinojimo takas,

Ir toliau jis jau niekur neves.

Bet viskas primena tas mėnesienas –

Viskas buvo juk taip neseniai…

Bet naktis vėl jau apvagia dieną,

Bumsi naktį sode obuoliai…

Išeini? Jau išeini, Vasara?

Tu tikra Afroditės sesuo…

Man ant skruosto nukrito

Vėsi tavo ašara –

Jau ruduo…

Aldona MAKSVYTIENĖ

Pabūkime rugpjūčio lietuje

Rugpjūtis suklups prie akmens –

Širdis jo daužysis į tylą,

O žvaigždės nakty lyg plaštakės plevens,

Apraudančios vasarą tyliai.

Sušlapsim nakty nuo lietaus –

Rugpjūtis žvaigždes išlašnojo.

Jausmų koriuose lūpos medų ragaus –

Žvaigždynas kris žemėn po kojų.

Ant slenksčio rugsėjis prisės,

Rugpjūčio žvaigždžių išpustytas.

Mes, peržengę slenkstį, nejausim kaltės,

Kai ranką ties rudenio rytas.

Bus kraitėj dar vienas ruduo,

O našta vis sunkės ir sunkės…

Be laiko pražilęs prie vartų akmuo

Palydės link rudens paraštės.

Pabūkim rugpjūčio lietuj –

Širdy šviesą vasara skleidžia,

O metai, paklydę žvaigždynuos kažkur,

Gyvenimus mūsų dar žaidžia…

Birutė VAIŠNIENĖ

Kur skuba gyvenimas

Kai medžiai saulę pasigaus

Ir suspindės vėl auksu,

Saulėlydžiai liūdnai nusišypsos,

Rūkai ūkuose klaidžios.

Ir paslaptingi vėl šnabždės miškai nurimę

O bobų vasaros plaukai

Skrajos po plynę…

Vėl virkdys gervių klyksmas

Naktis bemieges, ilgas,

Ir spaus vėl širdį nerimas,

Kur skuba taip gyvenimas?..

Gražvydas GAVĖNAS

laikas tarpupirščiuos byra,

laukiam ir laukiam kažko,

dienos kaip vinys sudyla,

ir nesužinom, ko reikia ieškot.

išneša nerimą virusu laikas,

apkrėstas rytas, diena,

ore nuodėmės tvaikas –

diena lyg merga svetima…

spaudžiu savy nuodėmę savo

ir nežinau, ar pasimelsti turiu –

sukaliau kryžių kasdienos kelio,

bet jo panešt negaliu…

laikas kaip smėlis byra nubyra,

spaudžiu tarpupirščius kiek tik galiu,

mano likimas jau erdvėje tvyro,

kurgi jau dėsies – atsakyti turiu…

Onutė JASAITIENĖ

Neišsakyti žodžiai,

neužrašytos mintys,

švelnumas užrakintas širdy giliai giliai,

sudužusios svajonės kažkur po beržu baltu,

ir žvaigždėse paklydę neužbaigti sapnai.

Ir vėl renku į glėbį

akimirkas laimingas,

ir vėl dienas skaičiuoju kartu su tavimi,

už lango šėlsta lietūs ir šaipos mėnesienos,

bet laiko sustabdyti net tu nebegali…

Renalda MAČIULSKIENĖ

Tyliai dega laužai,

Žiežirbų maldos kyla į dangų.

Dega likimai ir mintys.

Saugo viltį žvaigždė danguje.

Dievas mato. Apsaugos tave.

Liutauras Klemensas KASULAITIS

Tautosakiškasis

Naktis sugeria mano juodą spalvą ir atspalvius.

Pavargau visą dieną juodvarniu lakstyti.

Aš žinau, tu ne mano sesuo

ir niekada neišausi man aprėdo

iš piktųjų žolių,

augančių prie apleistų kapinaičių tvoros.

Toj balčiausioj dienoj

pasislėpsiu ir lauksiu,

kol ji užaugins man

dilgėlių šilko baltinius.

O paskui dienos baltume

Baltučiais baltiniais

ateisiu pas žmones,

apkabinsiu visus

savais

švelnaus šilko aprėdais.

Ir daugelis nustebs,

o gal ir nuliūs,

kad jau niekados

baltume dienos

juodvarniu su jais nelakstysiu.

Levutė TREIKAUSKAITĖ-KERŠEVIČIENĖ

Skarelė

Turiu skarelę aš gėlėtą,

Lyg atminimą nuo senų laikų.

Kamputis jos nučiupinėtas,

Kai šluostydavau ašaras savo vaikų.

Kasdien vis čiupinėju jos kraštelį…

Kiek daug čia prisirinkę paslapčių.

Gyvenimas – tai paslapčių skrynelė,

Vieną pamiršusi vėl daug naujų randu.

Atbėgusi diena paslaptimi uždengė laiką…

Ruduo jau vasarą užklupo rugiuose.

Norėčiau vėl aš kaip mažus apglėbti savo rankom,

Bet tik skarelės kampą prie širdies glaudžiu.

Juozas ŠALČIŪNAS

Tikėjimas

Skaičiuojam valandas,

Metus skaičiuojam –

Kiek ten už mūsų,

Kiek dar bus.

Ką mums atneš

Tos valandos, sekundės,

Ar jos nubaus,

Ar jos apdovanos…