Iš gilios duobės išlipusi Rasa žino: gyvenimas gali būti kitoks

Eglė MIČIULIENĖ

Rasos istorija sukrečia. Neturėjusi laimingos vaikystės, išgyvenusi aplinkinių pasmerkimą ir alkoholyje skandinusi laiką ji išdrįso priimti socialinių darbuotojų ištiestą pagalbos ranką. Dabar moteris ne tik gyvena naują gyvenimą, bet ir stengiasi padėti kitiems.

Jautriausia sritis

Rugsėjo 27-oji – Socialinių darbuotojų diena. Pagrindinis šių žmonių tikslas – padėti tiems, kurie nepajėgia prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais tiek šeimos viduje, tiek bandydami rasti ryšį su aplinka.

„Socialinės srities darbuotojai dirba su negalią turinčiais žmonėms, senoliais, sunkumų ar įvairių priklausomybių turinčiais gyventojais ir kitais žmonėmis, patekusiais į sudėtingas gyvenimiškas situacijas. Sunkiausia, atsakingiausia ir jautriausia sritis – darbas su šeimomis, turinčiomis vaikų“, – kalbėjo Vilkaviškio socialinės pagalbos centro (SPC) Paramos šeimai tarnybos atvejo vadybininkė Lijana Jančauskienė.

Anot jos, vaikai negali savęs apginti, o šeimoje patirdami prievartą ir smurtą dažnai priima tai kaip pelnytą bausmę ir net nesupranta, jog suaugusieji taip elgtis negali.

Blogiausia, kad sunkumų patiriančios šeimos būna nemotyvuotos spręsti savo problemas, mano, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, ir nemato prasmės keisti savo gyvenimo būdą. Ne tik alkoholį vartojantys ar smurtaujantys, bet ir patys smurtą patiriantys suaugusieji dažnai moja ranka į socialinių darbuotojų pastangas padėti keisti jų gyvenimus. Todėl pastaruosius labai džiugina atvejai, kai pavyksta įgauti socialinėje paraštėje atsidūrusio žmogaus pasitikėjimą ir padėti jam atidaryti naujo gyvenimo vartus.

Būtent taip nutiko su Rasa.

Situacija – neeilinė

Sudėtingą savo gyvenimo istoriją sutikusi papasakoti Rasa sėdi labai susikaupusi ir, tarsi laukdama palaikymo, vis žvilgčioja į L. Jančauskienę ir Vilkaviškio SPC socialinę darbuotoją Eveliną Puodžiūnienę. Moteris prisipažįsta naktį nemiegojusi – taip bijojo šio pokalbio. Bet pasiryžo kalbėti, kad žmonės, atsidūrę panašioje, o gal ir dar gilesnėje gyvenimo duobėje, išgirdę jos istoriją patikėtų, jog galima gyventi ir kitaip.

Rasa vaikystę leido su mama, tėčiu ir seserimi. Sako, kad motinos meilės nejuto, o baisaus tėvo elgesio nenori nė prisiminti. Apie tai prakalbus net po daugelio metų per moters veidą ima riedėti ašaros.

Būdama šešiolikmetė Rasa išsikraustė gyventi pas savo krikštamotę. Deja, tikros šilumos gimtuosiuose namuose nepatyrusi mergina įsimylėjo savo krikštamotės vyrą. Su juo ne tik ėmė išgėrinėti, bet ir susilaukė keturių vaikų. Kai gimė pirmasis, krikštamotė nebenorėjo Rasos įsileisti į namus. Jauną mamą užstojo ne vaiko tėvas, o geraširdis jo brolis, kurio name visa gausi šeimyna ir gyveno. „Ji iš šitų namų išvažiavo nėščia – ir grįš su vaiku!“ – pareiškė vyras.

Kai Rasa su vaikų tėvu kaime dirbdavo, jis padėdavo prižiūrėti ir mažuosius.

Po truputį visi su tokia padėtimi susitaikė.

Pagalbos prašyti gėdijosi

Į Socialinės pagalbos centrą su prašymu padėti Rasai ir jos vaikams kreipėsi seniūnija. Dvi pagrindinės įvardintos problemos – skurdas ir alkoholio vartojimas.

Iki 2019 m. lapkričio Rasa su gausia šeima gyveno vidury laukų stovinčioje trobelėje. Namelyje tebuvo du kambariukai… Ne visi vaikai turėjo lovas, kai kurie miegojo ant vadinamųjų mašinsuolių, o ką jau kalbėti apie higieną ir privatumą.

Dabar moteris pripažįsta nenorėjusi klausyti nei socialinių, nei seniūnijos darbuotojų. Vaikų tėvas prieš specialistus, siekusius padėti šeimai keisti gyvenimo būdą, ją taip pat nuteikinėjo priešiškai.

„Man buvo gėda prašyti pagalbos. Bet Eveliną pažinojau, ir laikui bėgant po truputį ėmiau ją prisileisti“, – sakė Rasa.

Dirbo visi kartu

Socialinės darbuotojos nedelsė: kartu su seniūne ir bendruomenės pirmininku kreipėsi į Savivaldybę, ir šeimai buvo pasiūlytas socialinis būstas.

„Seniūnijoje kaip tik atsilaisvino trijų kambarių butas. Jis šiuo atveju labai tiko, nes Rasa niekur toli kraustytis nenorėjo“, – pasakojo E. Puodžiūnienė.

Socialinė darbuotoja būsto fotografijas nuvežė parodyti Rasai. Ši pasitarė su vyresniaisiais vaikais. Jie pritarė, kad reikia kraustytis, ir patvirtino pas tėvą neliksiantys.

Butas mamai su vaikais buvo paskirtas. Persikraustyti ir įsikurti padėjo seniūnija, socialinė darbuotoja ieškojo baldų.

„Organizavome labdarą, prisidėjo labai daug žmonių, UAB „Baltled“ nupirko indų, patalynę. Su seniūnijos darbuotojais vežėme lovas, virtuvines spinteles, kitus daiktus. Pati Rasa rinkosi šviesius tapetus, dirbo, tapetavo sienas“, – kalbėjo E. Puodžiūnienė.

Palaipsniui, per keletą metų, padedama vaikų moteris sugebėjo susiremontuoti butą, įsigyti atžaloms reikalingus kompiuterius.

Skurdo problema buvo išspręsta, bet vis dar pasitaikydavo išgėrinėjimų, bute pasirodydavo ir vaikų tėtis. Iš pradžių Rasa dar tikėjosi su juo sukurti šeimą, bet iškėlė tris sąlygas: jei vaikų tėvas nori gyventi kartu, jis turi oficialiai išsiskirti su žmona, mesti gerti ir susirasti darbą. Pirmąją sąlygą vyras po kurio laiko įvykdė, bet gerti nemetė ir darbo nesusirado. Rasa suprato: toks žmogus nėra tinkamas gyvenimo pakeleivis ir santykius nutraukė.

Kaimynų požiūris pasikeitė

Su socialinėmis darbuotojomis moteris bendravo ir toliau, ėmė lankyti priklausomybių ligų konsultanto konsultacijas. Rasa visiškai atsisakė alkoholio ir jau apie trejus metus gyvena blaiviai. Pagerėjo tiek fizinė, tiek emocinė jos sveikata.

Moteris pripažįsta: pirmąjį pusmetį naujajame bute buvo sunku. Kaimynai iš anksto buvo nusistatę prieš mamą su keturiais vaikais, nenorėjo jų priimti bijodami dėl savo ramybės. Įtakos turėjo ir vaikų tėvas, kuris atėjęs keldavo konfliktus.

Tačiau jam nustojus kištis reikalai ėmė tvarkytis, keitėsi gyvenimas, o kartu – ir kaimynų požiūris.

Socialinės darbuotojos džiaugėsi, kad be perspėjimo atvykusios į Rasos namus visada randa juos sutvarkytus, švarius, būna prigaminta maisto, vaikai visuomet prižiūrėti. Moteris pasisodino nemažą daržą, augina ir žiemai konservuoja daržovių. Rasa puikiai tvarkosi ir su savo pajamomis, taupo, neišlaidauti moko ir vaikus.

„Ji labai paslaugi kaimynams, senjorams, turėdama laiko ateina jiems į pagalbą. Žolę prie daugiabučio visada pjauna Rasa, ji žiemą nukasa ir sniegą“, – pasakojo E. Puodžiūnienė.

„Ypač gerai sutariu su viena kaimyne, kuri yra mano mamos bendraamžė. Iš tiesų ta moteris atstoja man mamą, kuri mirė prieš porą metų. Galiu su ja pasišnekėti, pasitarti, tai – labai geras žmogus“, – sakė Rasa.

Pats didžiausias Rasos turtas – keturi vaikai. „Noriu, kad jie turėtų viską, ko neturėjau aš. Labiausiai stengiuosi dėl jų“, – sako ji.

Dabar savo atžaloms Rasa skiria kur kas daugiau laiko. Ji džiaugiasi, kad šiemet visi kartu apvaikščiojo abu Šešupės krantus. Pagal Vilkaviškio SPC ir bendruomenės parašytą projektą visi drauge nuvyko prie jūros, ilsėjosi Eimanto Botyriaus organizuotoje stovykloje Vištytyje, nuolat važiuoja į išvykas su mokykla.

„Dalyvauju įvairiuose mokyklos renginiuose – pernai iš direktorės net pagyrimą gavau!“ – nusišypsojo Rasa.

Moteris didžiuojasi, kad jos vaikai sportuoja, namų lentynose guli pusšimtis jų laimėtų medalių.

Nuėjo ilgą kelią

Šiandien Rasa – lyg naujai gimusi.

„Mano gyvenimas buvo sunkus. Esu dėkinga seniūnijai, socialiniams darbuotojams, o ypač – Evelinai už gerą „spyrį“ – jis privertė keisti gyvenimą. Noriu, kad mūsų ryšiai nenutrūktų. Vis dar lankausi pas priklausomybių ligų konsultantą Eimantą Botyrių ir pati jau susirinkau komandą – įtraukiau pažįstamų žmonių“, – sakė Rasa.

Socialinė darbuotoja Evelina ypač didžiavosi tuo, kad Rasa savo aplinkoje pati jau pastebi asmenis, kuriems reikia padėti, ir kartu vedasi juos į užsiėmimus. Tiesa, moteris apgailestavo, kad ne visi tą pagalbą priima. Rasa su gailesčiu pasakojo apie vieną moterį, kuriai nepavyko padėti, nes ji priklausoma ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo blogą įtaką darančio vyro.

Socialinės pagalbos centro darbuotojos sakė, kad norint pasieki tokį rezultatą, koks buvo pasiektas su Rasa, visiems kartu reikėjo nueiti ilgą ir sunkų kelią.

„Pirmiausia specialistas turi sugebėti užmegzti ryšį su žmogumi, kad šis pasitikėtų, atsivertų ir pats norėtų keistis – tik tada bendromis jėgomis galime siekti pokyčio. Turime nemažą darbo patirtį, buvo įvairiausių situacijų, problemų, bet šis atvejis – graži sėkmės istorija. Džiaugiamės ir didžiuojamės Rasa, – sakė atvejo vadybininkė.

Anot L. Jančauskienės, dažnas kritikuoja socialinius darbuotojus įsivaizduodamas, kad jie nieko neveikia.

„Bet socialinis darbuotojas yra specialistas, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, savo kompetencijas tobulinantis įvairiuose mokymuose, seminaruose, konferencijose. Kasdieniniame darbe atėję į problemų turinčią šeimą mes nežinome, kaip būsime sutikti. Ir tie, kas šio darbo nedirbę, nesupras, kiek turime įdėti pastangų, kad pasiektume tokį rezultatą, kokį pasiekėme su Rasa. Galbūt ji su vaikais ir toliau gyventų skurdžiomis sąlygomis. O šie augdami greičiausiai kurtų tokią pačią istoriją, kokią matė vaikystės namuose. Tikiu, kad Rasos vaikai eis visai kitu keliu, nes mama jiems parodė, koks visavertis gali būti gyvenimas“, – kalbėjo L. Jančauskienė.