Inovatyviame ūkyje puikiai dera ir tradicinės, ir netradicinės kultūros

Andrius GRYGELAITIS

Kartais net sunku suvokti, kaip Piliūnų kaime (Pilviškių sen.) ūkininkaujantys Povilas ir Rita Čižauskai viską suspėja. Jie sukasi ūkyje, kuria verslus, aktyviai dalyvauja įvairių asociacijų ir organizacijų veiklose. Būtent tokie yra šiemetinio konkurso „Metų ūkis“ antros vietos laimėtojai.

Anksčiau nei įprastai

Oficialiai ūkininkauti P. Čižauskas pradėjo 2007 m. Šiandien vien jam priklauso apie 400 ha žemės, o bendras šeimos ūkis, kuriame dar dirba jo žmona, mama ir brolis, viršija 600 ha.

Be tradicinių kultūrų – javų ir rapsų – Povilas augina cukrinius runkelius, pluoštines kanapes, vasarines avižas ir moliūgus. Aplinkiniai Pilviškių seniūnijos ūkininką neretai juokais net pavadina Vilkaviškio moliūgų karaliumi, kadangi niekas rajone šių daržovių neaugina daugiau nei P. Čižauskas. Jo valdomi moliūgų plotai užima apie 80 ha.

Kaip tik dabar moliūgų laukuose pats darbymetis – imamas jų derlius. Įprastai šios daržovės sunoksta tik spalio viduryje, tačiau šiais metais viskas vyksta anksčiau.

„Šiemet laukuose vos spėjame suktis, kadangi kartu su moliūgais tenka imti ir kanapių derlių bei sėti žieminius kviečius. Ankstesniais metais šie darbai tarpusavyje nesikirsdavo“, – pasakojo P. Čižauskas.

Naudoja tik sėklas

Povilas moliūgus augina jau ketverius metus. Šio sezono derliumi jaunas vyras yra išties patenkintas. Jis pasakojo, kad specialiu kombainu imamos tik moliūgų sėklos, kurios vėliau išplaunamos ir išdžiovinamos. Pilviškių seniūnijos žemdirbys ūkyje šiam tikslui turi įsirengęs visas reikiamas patalpas. Įprastai išplautų sėklų drėgnumas siekia 70–80 proc., o po džiovinimo – vos 8 proc. Būtent tada sėklas galima parduoti.

Moliūgų derlių P. Čižauskas realizuoja Europos rinkose. Dalį jo panaudoja žmonos spaudžiamam aliejui. R. Čižauskienė – viena iš prekės ženklo „Jorus“ įkūrėjų ir vadovių. Ši įmonė verčiasi įvairių aliejų gamyba.

Iš vieno hektaro moliūgų paprastai gaunama apie 400 kg jau išdžiovintų ir paruoštų sėklų. Teoriškai būtų galima panaudoti ir likusią moliūgų masę, kurioje gausu ląstelienos. Iš jos būtų galima padaryti kokybišką pašarą gyvuliams. Vis tik Povilas kol kas šią masę kaip trąšą palieka dirvoje, nes gaminti pašarų tiesiog nėra poreikio.

Pasiūlė metodiką

Jaunas ūkininkas neslepia, kad dauguma moliūgų augintojų kultūrą pasėja dėl gana nemažų išmokų, kurios siekia nuo 413 iki 431 euro už hektarą. O tai, pasak Povilo, meta šešėlį ant sąžiningų daržovių augintojų. Galbūt dėl šios priežasties praėjusiais metais Žemės ūkio ministerija moliūgų augintojams išmokas buvo nutraukusi. Vėl jas grąžino tik šiemet.

Prie to neabejotinai prisidėjo ir P. Čižauskas. Žemdirbys su dar dviem bičiuliais iš Šakių rajono įkūrė asociaciją „Inoagro“, kuri siekia atstovauti netradicines kultūras auginančių ūkininkų interesams.

„Būtent šios asociacijos vardu nuolat bendraujame su Žemės ūkio ministerija dėl mus neraminančių klausimų. Teko įdėti daug sunkaus darbo, kad moliūgų augintojams vėl būtų skiriama parama. Mes netgi pasiūlėme metodiką, kaip atskirti, ar ūkininkai šias daržoves augina tik dėl išmokų. Visų pirma, jos turėtų būti skiriamos tik tiems ūkiams, kurie naudoja sertifikuotas sėklas. Šios nėra pigios – hektarui kainuoja apie 200 eurų. Taip pat reikėtų nustatyti, kiek kvadratiniame metre turėtų būti daigų. Jei tikrintojai sugeba apskaičiuoti kviečių tankį, tai moliūgų kiekį nustatyti turėtų būti dar lengviau“, – svarstė P. Čižauskas.

Žaliojo kurso ateitis

Moliūgus Povilas augina ir dėl dar vienos priežasties – didžiąją dalį darbų galima mechanizuoti, beveik nereikia tiesioginio žmogaus įsikišimo. Jei neaugintų moliūgų, Piliūnų kaimo ūkininkas greičiausiai sodintų bulves. Čia – sena jo svajonė. Labiausiai nuo jos kol kas atbaido tai, kad bulvių ūkyje reikia nemažai darbuotojų, o surasti jų nėra taip lengva.

Šiuo metu Povilo ūkyje nuolat dirba 4 žmonės. Dar keletą jų žemdirbys į pagalbą pasitelkia per didžiuosius darbymečius.

Darbų Čižauskų ūkyje netrūksta. Povilas juokiasi, kad tradicinių kultūrų – javų ir rapsų – pjūtis yra bene lengviausias iš jų visų.

Šiuo metu jau prasidėjęs kanapių derliaus ėmimas. P. Čižauskas augina maždaug 60 ha šios kultūros plotų. Šių metų kanapių derliumi vyras nėra patenkintas. Anot jo, labiausiai jam pakenkė gausybė piktžolių.

„Šiemet kanapės dar ir sunkiai dygo, o galiausiai jas užstelbė balandos. Kadangi jų nepurškiame, galima sakyti, kad tai – ekologinė kultūra. Paskaičiuota, kad vienas hektaras kanapių sugeria net 10 tonų anglies dioksido. Manau, kad kanapės – Europos Sąjungos remiamo žaliojo kurso ateitis, todėl jas auginti turėtų ryžtis vis daugiau ūkininkų“, – prognozavo pašnekovas.

Visgi iššūkių auginant kanapes netrūksta. Ir tai ne vien piktžolės. Labiausiai kanapių augintojus neramina lėtai vykstantis derliaus nuėmimas. Kartais per dieną pavyksta nukulti vos vieną kitą hektarą. Pats Povilas planuoja savo plotus nukulti per 3 savaites.

Ne visos investicijos atsiperka

Netrukus P. Čižausko laukuose prasidės ir cukrinių runkelių ėmimas. Jų vyras augina 25 ha. Žemdirbys prognozuoja neblogą šių šakniavaisių derlių ir tikisi iš hektaro prikasti apie 70 tonų. Apskritai šie metai cukrinių runkelių augintojams turėtų būti pelningi, kadangi tonos runkelių kaina siekia apie 50 eurų. Deja, ateitis neatrodo tokia šviesi, kadangi jau kitais metais už tą patį kiekį žadama mokėti tik po 29 eurus.

Povilas abejoja, ar visiškai atsisakys auginti cukrinius runkelius, kadangi neseniai įsigijo naują kombainą.

Kita vertus, nemažai investicijų į ūkį galiausiai taip niekada ir neatsipirko. Pavyzdžiui, šeima daugiau nei du dešimtmečius kūrė karvių ūkį, tačiau dėl sparčiai blogėjančių sąlygų šį pavasarį teko parduoti paskutines piendaves. Visgi šiek tiek galvijų Piliūnų kaimo žemdirbių ūkyje dar liko, bet jau ne pieninių, o mėsinių.

Tiki organizacijos galia

P. Čižauskas priklauso ne vienai asociacijai bei organizacijai, yra aktyvus jų narys. Viena iš tokių – Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjunga. Vyras džiaugėsi, kad ši organizacija rajone vėl vykdo aktyvią veiklą.

„Iš tikrųjų nuvykus į kitus rajonus nebūdavo jauku girdėti nusistebėjimus, kad mes neturime ūkininkų sąjungos. Aš labai tikiu šios organizacijos ateitimi ir nauda kiekvienam jos nariui. Manau, kad žemdirbystės ateitis – kooperacija, o priklausymas ūkininkų sąjungai ir yra savotiška kooperacija. Pavienių ūkininkų niekas neklauso. Tiek ministerija, tiek kitos institucijos dėl žemdirbius slegiančių problemų derasi tik su organizacijomis. Aš tą puikiai žinau ir esu patyręs savo kailiu. Matau, kad Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjunga eina teisingu keliu. Turime daug veiklių bei iniciatyvių žmonių, kurie dėl kitų negaili savo laiko. Be to, buvimas tokioje organizacijoje vienija žmones, o tai – labai svarbu“, – pabrėžė pašnekovas.

Kartu su žmona Rita Povilas gyvena itin aktyvų gyvenimą. Jo sutuoktinė, be darbų ūkyje ir versle, taip pat eina ir Marijampolės regiono verslininkus, tarp jų – ir vilkaviškiečius, vienijančio klubo „BNI Sūduva“ prezidentės pareigas.

Pats P. Čižauskas irgi vos spėja suktis tarp daugybės savo veiklų. Vyras prisipažino kartais pagalvojantis, jog galbūt reikėtų prilėtinti tempą, tačiau tai pavyksta labai retai.