Tapkime draugais!

Radikalių politinių jėgų iškilimas Vakarų demokratijose

Paskelbė:

Paskelbta:


Šie metai kaip niekad gausūs rinkimų. Vis dėlto realius pokyčius galintys lemti rinkimai vyksta labiausiai išsivysčiusioje Vakarų civilizacinėje erdvėje. Praėjus daugybei rinkimų Europoje ryškėja tendencija, kad vis didesnį populiarumą įgauna radikalios idėjos ir ne mažiau radikalesni jas propaguojantys politikai.

Vokietijoje auga kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (vok. Alternative fur Deutschland), Prancūzijoje – Marine Le Pen ir kraštutinės kairės partijų, o Olandijoje – kraštutinių dešiniųjų atstovo Gerto Vilderso įtaka. Pastarasis jau laimėjo rinkimus į Olandijos parlamentą. Pietų Amerikoje radikalūs politikai valdžioje – jau įprastas vaizdas, toks pat įprastas, kaip ir bloga tų šalių ekonominė situacija. Dabar visi sulaikę kvapą laukia JAV prezidento rinkimų ir juose galimos taip pat pakankamai radikaliais pasisakymais garsėjančio Donaldo Trampo pergalės.

Taigi kraštutinės jėgos panašu yra ant bangos. Tokia banga Vakaruose paskutinį kartą buvo po Pirmojo pasaulinio karo, kai fašizmas kartu su komunizmu tapo dominuojančiomis ideologijomis ir nuvedė prie Antrojo pasaulinio karo. Tikrai nemanau, kad istorija privalo kartotis paraidžiui, bet tokie procesai gali sukelti tam tikro nerimo. Todėl kyla natūralus klausimas: kodėl radikalai ir vėl susigrąžina galią? Tiksliau, kodėl rinkėjai jiems tą galią suteikia?

Atsakymų į tokius klausimus reikėtų ieškoti ten, kur ir visada, kai pralaimi tradicinės politinės jėgos, – neišspręstose problemose. Ieškojimo vieta visada yra labiausiai visuomenę jaudinantis klausimas. Tai ekonominės, socialinės problemos, kurių būdami valdžioje nesugebėjo pažaboti vadinamieji nuosaikūs politikai. Nors kiekviena valstybė turi savo specifiką ir niuansus, bet šiuolaikinę Vakarų visuomenę labiausiai neramina du plataus spektro iššūkiai – ekonomika ir migracija.

Dažniausiai rinkėjų netenkina negerėjanti jų finansinė padėtis (kylančios kainos ir per lėtai augančios pajamos), dėl to jie savo nepasitenkinimą bei nusivylimą išreiškia nusisukdami nuo ilgus dešimtmečius valdžioje buvusių politikų.

Kita didelė ir daug Vakarų valstybių siejanti problema – prasta emigracijos kontrolė. Amerikoje tai yra nekontroliuojamas Meksikos sieną kertančių nelegalių migrantų srautas, o Europoje – nelegalus migrantų gabenimas iš Azijos ir Afrikos. Pietinės Europos valstybės kenčia nuo nuolatinio nelegalių migrantų gabenimo per Viduržemio jūrą. Didžioji Britanija meta didžiulius pinigus, kad pažabotų migraciją per Lamanšo sąsiaurį, o rytų europiečiai stato fizinius barjerus.

Problemų kelia ne tik nelegali migracija, bet ir pati valstybių politika imigrantų atžvilgiu. Įtampos kyla dėl imigrantų nenoro ir vietinės valdžios nesugebėjimo integruoti kitataučius į vietines bendruomenes. Pavojingiausia, kai tokie getai tampa palankia terpe skleisti religinį fanatizmą, kuris priveda net prie teroro atakų. Tokių atvejų jau matėme Prancūzijoje ir Belgijoje. Reikėtų paminėti, kad ir į Islamo valstybę buvo išvykę daugybė savanorių iš Vakarų Europos.

Taigi radikalių politinių jėgų iškilimas turi gerą atkarpą ir nė nemano liautis, o prie ko tai gali privesti, jau žinome iš tarpukario istorijos. Tad ar yra būdas tai sustabdyti?

Vienintelis būdas stabdyti radikalų stiprėjimą yra stabilaus ekonominio augimo ir socialinių įtampų mažinimo procesų užtikrinimas. Dabar matant musulmonų riaušes Švedijoje, antisemitines eisenas Londone ir stagnuojančią Europos ekonomiką, sunku įsivaizduoti, kad tos problemos bus išspręstos.

Kita vertus, Vakarų demokratijos jau ne kartą įrodė, kad gali nustebinti ir išeiti iš krizių kaip nugalėtojos. To belieka ir palinkėti.

Arūnas TALUTIS

Istorikas

 


Pasidalinkite šiuo straipsniu:


Parašykite komentarą


Praradote slaptažodį?

naujausi straipsniai

reklama

statistika


Hey.lt - Interneto reitingai
Skip to content