Tapkime draugais!

Ukrainiečių įsiveržimas į Kursko regioną siutina Maskvą

Paskelbė:

Paskelbta:


Ukrainos įsiveržimas į Rusijos Kursko regioną buvo netikėtas tiek Maskvai, tiek Vakarų sostinėms. Kyjivas vylėsi, jog toks armijos galios pademonstravimas paskatins vakariečius duoti daugiau ginklų, o Kremlių – derėtis dėl taikos. Tačiau taip nenutiko – Rusija paspartino puolimą Donbase ir sutelkė 45 tūkst. karių Kurske. Tai trigubai daugiau, nei yra ukrainiečių, įsiveržusių į Kurską, todėl ekspertai abejoja, ar šiems pavyks ilgai išsilaikyti regione.

Sumaištis Sumuose

30 km nuo pasienio nutolusiame ir 260 tūkst. gyventojų turinčiame Sumų mieste šnibždamasi, jog Kurske situacija labai sunki, daug žmonių žūva. Kartu baiminamasi, jog po saviškių pasitraukimo Maskva gali skaudžiai keršyti miestui, mat toks įsiveržimas tapo savotišku antausiu V. Putinui, žadėjusiam Ukrainą užimti per tris dienas.

Sumų apšaudymas prasidėjus Kursko operacijai padažnėjo dvigubai. Priešas naikina energetikos objektus, apšaudo ligonines, senelių namus, mokyklas, traukinių stotis. Dar blogesnė padėtis arčiau pasienio esančiose gyvenvietėse, kurios dėl padažnėjusių bombardavimų baigia pavirsti niekieno žeme arba vadinamąja pilkąja zona. Daugiau kaip 100 kaimų buvo nurodyta evakuotis į Ukrainos gilumą, iš Sumų iškelti visi vaikų namai.

„Spėju, kad Sumų miestas ateityje nunyks, ir jame liks vien karinė bazė bei keliolika tūkstančių žmonių. Jau iki karo nebuvo lengva čia rasti darbo, nes Ukrainai paskelbus nepriklausomybę bei užsidarius Sovietų Sąjungos rinkai žlugo visi didieji fabrikai, o per karą išsikėlė ir dauguma naujų gamyklų. Verslininkai bijo, kad net ir pasirašius taikos sutartį su Rusija ši vėliau vis tiek puls. Baiminamasi ir to, jog keršydama už Kursko operaciją Maskva gali įsakyti subombarduoti Sumus. Aš su žmona planuoju iš čia nešdintis“, – kalbėjo taksistas Viktoras.

Su tokia nuomone nesutiko regiono kultūrinį gyvenimą aprašančio tinklalapio „Cukr“ redaktorė Vladyslava Guseva, pareiškusi, jog nei ji, nei jos bičiuliai iš Sumų bėgti neplanuoja. 26 metų mergina teigė, jog panikos mieste tikrai nėra, kuriasi įmonės, atsikraustė naujų žmonių.

Taikinys – ugdymo įstaiga

Savaitę pagyvenęs šiame mieste panikos aš irgi nepajutau, nors oro pavojaus sirenos gaudė dažnai, o kelias paras teko gyventi be elektros, vandens, interneto. Kartą dingus elektrai užstrigau lifte. Be to, dėl apylinkėse liepsnojančių gaisrų kvėpuoti teko labai užterštu oru. Gatvėse kariškių beveik tiek pat, kiek ir civilių žmonių, o kavinėse vakarais jie tiesiog dominuoja. Gyventojų mieste nesumažėjo, nes išvykusiuosius pakeitė kariškiai ir atvykėliai iš pafrontės kaimų.

Apie didėjančią baimę gyventi Sumuose kalbėjo statybos technikumo direktorė Vitalia Chamyšanska. Ji pasakojo, kad į technikumą atskriejusi „Iskander“ raketa sugriovė naujausią mokyklos dalį. Laimei, niekas nežuvo, nors greta esančiame bendrabutyje įsikūrę 30 studentų – vaikų namų auklėtinių. Tačiau ir toliau jie čia gyvena, tik nuo to laiko miega bendrabučio rūsyje, o praktiniai užsiėmimai vyksta dirbtuvių rūsyje.

„Bomba atskrido pusę aštuntos vakaro, dauguma mokinių jau buvo pavakarieniavę ir nuėję į bendrabutį, o aš su keliais dar sėdėjau mokyklos valgykloje. Išgirdę sprogimą parkritome ant žemės, paaugliai ėmė klykti, bet atsipirkome tik subraižymais, padarytais dūžtančio stiklo. Visi gyvename baimėje“, – kalbėjo direktorė.

Kodėl iš septynių mieste esančių technikumų subombarduotas buvo būtent šis, liko mįslė. Galbūt dėl to, kad įstaiga yra arčiausiai Rusijos esančiame Sumų mikrorajone.

Pavojų kelia išdavikai

Iki karo šis technikumas vadinosi Kursko, o prieš dvejus metus buvo pervardintas į Pergalės. Tokiu vardu buvo pavardinta ir Kursko gatvė, einanti tiesiai į minėtą Rusijos miestą. Pavažiavęs šia gatve keletą kilometrų, pamačiau ekskavatorius, kurie kasė gynybinius apkasus, ir nutįsusią nesibaigiančią virtinę „drakono dantų“ – betoninių trikampių, turinčių sustabdyti priešo tankus. Tai viena iš naujų gynybinių miesto linijų.

Pačiuose Sumuose nesimatė tiek daug griuvėsių, kaip Charkive, Chersone ar Kramatorske. Tačiau Rusijos artumas bei vykstanti Kursko operacija gyventojams kelia didelę įtampą, juolab kad regionas turi pačią ilgiausią sienos su Rusija atkarpą Ukrainoje.

Tiek civiliai, tiek kariškiai Sumuose buvo labai nekalbūs, teisinosi, kad čia dominuoja rusakalbiai, turintys giminių anapus sienos, todėl niekuo negalima pasitikėti. Tuo teko įsitikinti ir man pačiam, kai fotografuojant vieną sugriautą pastatą dokumentų tikrinti atskubėjo policininkai ir saugumiečiai, kuriuos iškvietė sunerimę praeiviai.

Policininkai sakė turintys duomenų, kad mieste gyvenantys Rusijos šalininkai pranešinėja Maskvai informaciją apie vietas, kur glaudžiasi kariškiai ir stovi karinė technika. Vėliau ten atskrenda bombos. Mano atvykimo į Sumus dieną dvi raketos pataikė į šv. Pantelemono ligoninę ir užmušė 10 žmonių – darbuotojų bei pacientų. Ligoninės direktorius pareiškė manantis, kad jų pastatą bombarduoti nurodė išdavikai, sužinoję, kad jame gydomi Kursko mūšiuose sužeisti kariai.

Kariai prašo paramos

Miesto centre esančiose kapinėse įrengtoje Didvyrių alėjoje pristigo vietos žuvusiems kariams, todėl keleriopai didesnė alėja buvo įrengta užmiestyje. Ten teko išgirsti širdį veriančią Lenos Kučevol raudą. Vienturtį 36 metų sūnų Oleksejų neseniai palaidojusi mama glostė žuvusiojo nuotrauką ir garsiai verkė. 57-erių moteris su ašaromis akyse dėkojo Lietuvai už paramą ir prašė toliau palaikyti jų kovą.

Paramos fondo „Mira Help“ vadovas Igoris Marčenka tvirtino, jog pirmaisiais karo metais didžiausią paramą Sumams tiekė lietuviai. Pačias didžiausias siuntas atgabeno Olego Šurajevo fondas „1K.lt“. Jis pristatė paramos už 3,5 mln. eurų, iš kurios beveik pusė krovinių atiteko Sumams. Šiuo metu parama iš visų šalių yra sumažėjusi, o iš Lietuvos ją atveža vien vilniečio Mindaugo Kasperūno vadovaujamas fondas „Daiktai frontui“.

Lietuvai už paramą dėkojo ir jos daugiau prašė dažnas kariškis. Labiausiai įsiminė vyresniojo seržanto Vadimo pasakojimas. „Dalis mūsiškių kovoja Kursko srityje, dalis prie Pokrovsko. Abiejuose ruožuose sunku, daug sužeistųjų, daug žuvusiųjų. Blogiausia, jog negauname karių papildymo. Mano padalinyje – 80 vyrų, tačiau į mūšį eina tik 23, nes kiti sužeisti. Be to, 11 žuvo, 4 dezertyravo, o naujų atsiuntė tik pora. Pagal nuostatus po 3 kovos mėnesių padalinys turi vykti poilsio, tačiau maniškiai jau pusę metų fronte be rotacijos – visi pervargę, pikti. Tuoj prasidės lietūs, nukris lapai ir reikės daugiau maskuojamųjų tinklų, o jų neturime, tad jeigu galite, atvežkite iš Lietuvos ir tinklų, ir mašinų, ir antidronų“, – prašė 32 metų karys.

Eldoradas BUTRIMAS

 


Pasidalinkite šiuo straipsniu:


Parašykite komentarą


Praradote slaptažodį?

naujausi straipsniai

reklama

statistika


Hey.lt - Interneto reitingai
Skip to content