Prisiminė įamžinti vertą asmenybę

Renata VITKAUSKIENĖ

Paežerių dvare šiuo metu veikia Algirdo Šatraičio medžio piešinių paroda. Atėjusieji pamatyti unikalia technika atliktus darbus turi progą ir yra kviečiami prisidėti prie atminimo suolelio, kurį planuojama pastatyti pagerbiant šį tautodailininką, mokytoją, inžinierių, pastatymo. Idėjos įgyvendinimu rūpinasi Vilkaviškio „Rotary“ klubas.

Vitražai, medžio graviūros, mozaikos, netgi mezgimas medžiu arba medžio juvelyrika – taip bandyta apibūdinti tautodailininko Algirdo Šatraičio perprastą technologiją. Pats jis yra sakęs, kad tai, ką kuria, taikliausia būtų vadinti medžio piešiniais. Autorius pirmiausia įžvelgė būsiant grožį, paskui kantriai ir kruopščiai po detalę rinko, klijavo. Ir taip sakyti galima ne tik apie unikaliąsias medžio mozaikas, bet ir apie atsidavimą šeimai, profesinėms ekonomisto, inžinieriaus, pedagogo veikloms.

O šį spalį mozaika surinkta apie patį menininką. Po dalelę nuo savęs į ją atnešė beveik kiekvienas, atėjęs į parodos atidarymą.

„Jau gerus metus turėjau mintį, kad reikia pasirūpinti Algirdo Šatraičio atminimo išsaugojimu, kad svarbu apie jį papasakoti jaunesniems žmonėms. Paroda neatsitiktinai pavadinta „Atminties takais į ateitį“, – sakė alvitietis Juozas Šamatauskas, nuo liepos 1-osios – Vilkaviškio „Rotary“ klubo prezidentas. Šios visuomeninės pareigos suteikė daugiau galimybių: pasidalijęs idėja su broliais ir sesėmis rotariečiais, sulaukęs jų paramos, vadovas ėmėsi įgyvendinti sumanymą. Judėti prasmingo tikslo link J. Šamatauską skatino patirtys: su technologijų mokytoju A. Šatraičiu Alvito mokykloje pats bendravo kaip kolega (vis dar prisimena jo taktiškumą, diplomatiškumą, grožisi koplytstulpiu savo namų kieme), meistrą primena Gauronskių koplyčia-mauzoliejus, išpuošta jo paties ir mokinių sukurtais medžio pjaustiniais.

J. Šamatauskas pasirūpino Paežerių dvare sutelkti kuo daugiau vilkaviškiečio A. Šatraičio darbų. O jie pasklidę plačiai – saugomi pas privačius asmenis ne tik Vilkaviškyje, bet ir Klaipėdoje, Alytuje. Kelios mozaikos, kaip reprezentacinės dovanos, yra iškeliavusios gal net ir į užsienį – meras Algirdas Neiberka prisiminė garbiems Savivaldybės svečiams su pasididžiavimu teikęs po unikalų A. Šatraičio kūrinį. Beje, pats autorius savo mozaikas tik dovanojo, nepardavė. O ir kaip jas įkainosi? „Daugybė valandų be galo įtempto darbo“, – yra sakęs meistras.

„Mane labai nustebino, kai pamačiau, kad buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktoriaus kabinetas atrodė kaip meno kūrinys, – prisiminimais kelis dešimtmečius atgal visus nusivedė medikas Romualdas Sveikata. – Tuo metu, kai kūrėsi kombinatas, Vilkaviškio vardas respublikoje tik šiaip sau skambėjo… Aš stebėjau Algirdo Šatraičio veiklą – jis buvo tarp iškiliausių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatų direktorių. Tuometis buitinio gyventojų aptarnavimo ministras Kazys Plechavičius, ne kartą apsilankęs Vilkaviškyje, stebėjosi kombinate palaikoma tvarka, švara ir naujovėmis, pabrėžė, kad ši rajono įstaiga priskiriama geriausių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatų dešimtukui. Taip Vilkaviškis gavo teisę pastatyti vieną moderniausių pirčių su vandens kaskadomis, su atskiromis saunomis, su kavinuke – tą, kurios pastatas Vytauto g. 95 tebestovi.“

„Tik darbu ir sąžiningumu pasiekiamas gyvenimo tikslas“, – tokią savo patirtį per 1994-ųjų Kūčias senelis ir močiutė Šatraičiai užrašė ant vaikaičiams Andriui ir Domui įteiktos dovanos – būsimo meninio darbo eskizo. O po 30 metų jau anūkai pačių sukurtu filmu visiems priminė prasmingą senelio gyvenimą.

Reikšminga jo dalis atiduota ir liko Alvito mokykloje – ir ne tik unikaliose teritorijos bei interjero puošmenose, bet ir kolegų, mokinių atmintyje. „Mokytojai įsiamžina savo darbu. Alvito mokykla (kitos tokios Lietuvoje nėra) – Šatraičio darbo paminklas“, – kalbėjo muziejininkė Elena Rupeikienė, anuomet kaip kolegė mačiusi jau brandaus amžiaus vyriškio, gamybininko, inžinieriaus, ekonomisto, nedrąsią pedagoginio darbo pradžią, o vėliau – ir sėkmę.

„Man, kaip vaikui, Algirdas buvo mielas senukas – natūralus, nuoširdus. Po darbų pamokos mes neskubėdavome bėgti lauk, o eidavome kalbėtis, ką toliau darysime. Jo storos, bet švelnios rankos visada mokėjo parodyti, kaip laikyti ilgą, pasmailintą pieštuką, kad dirbtum tiksliai“, – kalbėjo etnologas Andrius Milinkevičius.

Prisiminti A. Šatraitį visiems buvo jautru, o šeimos nariams – ypač. „Tėtis medžio darbais užsiiminėti pradėjo, kai išgyveno patį sunkiausią laikotarpį – kai sulaukusi 60 metų mirė mūsų mama Joana, – liudijo dukra Rita. – Jis su didžiausiu įkvėpimu stvėrėsi apdirbinėti medį tarsi išliedamas viską, ką turi savyje geriausio.“ „Dukra, leisk man pareiti namo. Aš turiu daugybę darbų, kuriuos privalau pabaigti“, – tėčio jėgoms silpstant vykusį pokalbį perpasakojo Silvija. Prosenelio paskutinio darbo „Lietuvai“ fone jautriai nuskambėjo tautodailininko proanūkės Saulės daina.

„Algirdo Šatraičio aš nepažinojau, tačiau dabar jaučiuosi susipažinęs. Rotary tikslas yra padėti, puoselėti ir prisidėti prie socialinių veiklų. Šių metų „Rotary“ šūkis – „Rotary stebuklas“. Ir aš jaučiuosi, kad šiandien esu stebuklo dalimi – stebuklinga buvo pati asmenybė, stebuklinga yra šio menininko kūryba“, – šie Andrejaus Geraščenko, „Rotary“ apygardos 1462 2024–2025 metų valdytojo, žodžiai taikliai apibendrino Vilkaviškio rotariečių pastangas ir parodos atidarymo svečių patirtis.

Organizatorių pakviesti, žmonės aukojo lėšų, už kurias Vilkaviškyje, prie Šeimenos paupio tako, bus pastatytas A. Šatraičio atminimui skirtas suolelis. Paremti šią iniciatyvą gali kiekvienas, Paežerių dvaro rūmuose apsilankęs nemokamoje parodoje „Atminties takais į ateitį“. Ji veiks iki lapkričio 5 d. Galimybė pamatyti medžio piešinius – pastatus, portetus, kompozicijas ir kt. yra reta bei itin vertinga. Mat vilniečių architektų svarstymas, kad kažin ar dar kas nors Lietuvoje taip kuria, jau pačiam autoriui leido spėti, jog galbūt objektus jis fiksuoja unikaliu, paties sugalvotu būdu.