Karo medikė Sarmitė Cirulė – vienintelė ne tik Latvijos, bet ir visų trijų Baltijos šalių atstovė Ukrainos armijoje. Užsieniečių padalinyje, 49-ame šturmo batalione „Karpatskaja Sic“, tarnaujančiai seržantei 2023 metais latviai skyrė Metų europietės titulą.
Su Sarmite, vienintele moterimi iš Baltijos šalių, tarnaujančia Ukrainos armijoje, šnekėjomės porą valandų. Susitikome vietovėje, nutolusioje 150 km už Dnipro – ten, kur latvės dalinys tuo metu ilsėjosi ir pildė gretas naujais mobilizuotais kariais. Šiuo metu ji vėl dirba fronto zonoje esančiame sužeistųjų stabilizacijos centre, į kurį parvežami ką tik mūšiuose sužaloti kariai.
Pokalbio metu Sarmitės veidą dažnai nušviesdavo šypsena, ji imdavo juoktis, tačiau tas jos juokas buvo kažkoks dirbtinis, nervingas. Kai apie tai užsiminiau pašnekovei, ji pripažino, jog mano pastebėjimas yra teisingas.
„Aš esu kuopos vyriausioji gydytoja, vienintelė turinti medicininį išsilavinimą. Rūpindamasi 200 vyrų sveikata stengiuosi juos psichologiškai palaikyti, neleisti kariams nugrimzti į liūdesį dėl mūšyje žuvusių draugų. Siekiu juos prablaškyti, prajuokinti, kartais primenu linksmas istorijas, prašau papasakoti anekdotų. Tačiau pati vis dažniau save pagaunu tai darančią pro sukąstus dantis, nes esu pervargusi ir širdyje verkiu dėl daugybės žuvusiųjų“, – kalbėjo 49-erių rygietė.
Sarmitė prieš kurį laiką neteko keturių savo pavaldinių, kurie privalėjo iš mūšio lauko surinkti sužeistus karius, suteikti jiems pirmąją pagalbą ir nuvežti į už 10 km esantį stabilizacijos centrą. Visi žuvo per dronų atakas, nes priešas specialiai taikosi į karius gelbėjančius medikus. Sarmitė sužeistų karių rinkti į mūšio vietą važiavo tik savo darbo pradžioje, vėliau bataliono vadas uždraudė jai tai daryti, bijodamas prarasti medikę, nes jų labai trūksta.
Latvė taip pat yra patyrusi dvi lengvesnes ir vieną sunkią kontūzijas. Po pastarosios gydėsi ligoninėje, tačiau lig šiolei jaučia kasdienius galvos skausmus.
– Kodėl pasirinkai būtent medikės profesiją? Žinau, kad nuo jaunystės domėjaisi daugeliu kitų įvairių dalykų.
– Vienu metu ligoninėje dirbo mama, ir man tai patiko. Be to, prižiūrėjau jaunesnes seses, kurios tai susižeisdavo, tai apsirgdavo, o aš privalėdavau jomis pasirūpinti, gydyti. Kai avarijoje žuvo patėvis, man buvo vienuolika metų. Tapau namų šeimininke – mamai išėjus į darbą ne tik prižiūrėdavau seseris, bet ir virdavau valgį, tvarkydavau namus. Gyvenome kaime vargingai. Kad padėčiau mamai ir sesėms, dirbti teko nuo šešiolikos metų. Buvau labai smalsi, dėl nuolatos užduodamų klausimų mama mane praminė kodėlčiuku. Kitos seserys sukūrė šeimas, rūpinosi savo vaikais ir vyrais, o man vis norėjosi kažko naujo. Baigiau medicinos koledžą, vėliau mokiausi papildomai, kad galėčiau sesele dirbti Airijoje ir medike kruiziniuose laivuose. Po to universitete studijavau istoriją, filosofiją, teologiją. Nuo jaunystės įsijungiau į misionierių veiklą, talkinau vaikų namuose Latvijoje, benamių prieglaudoje Filipinuose.
– Esi vienintelė moteris iš Baltijos šalių, tarnaujanti Ukrainos armijoje. Kas nulėmė sprendimą čia atvykti?
– Mintis vykti į Ukrainą kilo dar 2014 metais, tačiau Latvijos įstatymai tada draudė tarnauti kitos šalies armijoje, bet 2022-aisiais jie buvo pakeisti. Apsisprendimą nulėmė keli veiksniai.
Visų pirma, augusi vargingai ir patyrusi daug sunkumų, išsiugdžiau gailestį silpniesiems ir neapykantą skriaudikams. Antra, tiek mamos, tiek tėvo giminės patyrė daug skriaudų iš Maskvos: buvo ištremti į Sibirą, prarado žemes ir gyvybes. Kažkiek turbūt lėmė ir tai, jog patėvis Genadijus, trijų jaunesnių seserų tėvas, buvo ukrainietis. Jis gimė Latvijoje, ukrainiečių šeimoje. Sprendimas čia atvažiuoti visgi buvo sąmoningas – pagalvojau, kad turiu didelę darbo patirtį, tad galėčiau pasitarnauti Ukrainai. Juolab kad esu baigusi ir karinės medicinos kursus, nes to reikėjo įsidarbinant kruiziniame laive.
– Į Ukrainą atvykai ne karo pradžioje, o po pusmečio.
– Todėl, kad labai sunkiai susirgau kovidu. Nors per pandemiją ligoninėje prižiūrėjau būtent tokius ligonius, bet tada nesirgau, o kilus karui – surietė. Užsikrėčiau antrą Rusijos įsiveržimo dieną – 2022 metų vasario 25-ąją, kai Rygoje buvo surengta speciali dainų šventė Latvijos vienybei ir Kyjivui paremti. Dainų švenčių tradicija pas mus siekia šimtmečius, todėl tą dieną, nepaisant pandemijos, Vyriausybė leido Kongresų rūmuose, esančiuose priešais Rusijos ambasadą, surengti dainų vakarą. Skambant istorinei dainai apie Latvijos šaulius daug kam tada akyse žibėjo ašaros, nes niekas nebuvo tikras, ar Ukrainą užpuolusi Maskva neįsiverš ir pas mus. Tą vakarą ir apsisprendžiau vykti į Kyjivą.
– Ar dveji metai kare pakeitė tave?
– Taip. Tapau šiurkštesnė ir nepakanti tuščioms kalboms, nuo įtampos pasenau. Ypač nervinuosi girdėdama, kaip civiliai vyrai linksmai čiauška kavinėje, kai galėtų prisijungti prie armijos. Nemėgstu lankytis Kyjive ir regėti, jog žmonės gyvena taip, tarsi karo nėra. Kai pernai nuvykau į sostinę atsiimti Šv. Panteleimono medalio, nuo tų vaizdų man net sukilo vidinis šleikštulys.
Mano artimieji išgyvena, primena, kad čia išvykusi nebaigiau rašyti magistrinio darbo, kad nukėliau į ateitį visus gyvenimo planus, tačiau man tų dalykų visiškai negaila. Užtat labai gaila anapilin išėjusių dalinio vaikinų. Maniškiai yra siunčiami į pačias karščiausias vietas – iš 200 karių kaskart dalis negrįžta. Visus juos pažinojau, prižiūrėjau. Beje, kartais kariai dėl globėjiškumo mane pavadina mamyte.
Nepykstu dėl to – kitąmet man sukaks 50 metų, o daliai vaikinų nėra nė 30-ies. Kariai tarpusavyje nesikalba apie baimes, išgyvenimus, tačiau atėję į mano kabinetą nebijo ir paverkti. Vienas ispanas net ant žemės parkritęs kartą ėmė raudoti. Aš tada irgi atsiguliau, apkabinau ir sykiu raudojau, nes prieš dieną žuvo trys jo draugai. Vado tada paprašiau, kad keletą dienų nesiųstų ispano į mūšį.
– Koks momentas kare tau buvo sunkiausias?
– Nepakeliama buvo, kai žuvo mano pavaldinė, vokietė, slapyvardžiu Snake. Buvome vienintelės dalinio moterys, susidraugavome. Ji studijavo mediciną, tačiau metė mokslus, ketino likti gyventi Ukrainoje, nes jai čia patiko. Žuvo rusų dronui specialiai į medikus numetus sprogmenis.
– Ar iš Lietuvos gaunate paramos?
– Mes negauname, bet girdėjau, kad lietuviai labai daug padeda kitiems batalionams. Mums daug ką atveža latviai. Aš beveik visą medicininę įrangą ir vaistus gaunu iš tautiečių, ne iš Kyjivo.
Nesiekiau populiarumo, bet po to, kai Ryga ėmė apie mane rašyti, gauname žymiai daugiau paramos. Dėl Ukrainoje gajos korupcijos žmonės bijo paramą vežti nežinia kam, o manimi pasitiki. Vos prasitariu, kad trūksta vaistų, tuoj kažkas atveža. Atgabena ir mašinų, dronų, antidronų – daug ko. Kai ateina siuntiniai, jaučiu didelį pasididžiavimą tautiečiais. Mes, kaip ir lietuviai, nesame turtinga šalis, bet padedame ukrainiečiams, patys daug ko išsižadėdami šeimose ir valstybėje. Suprantame, kad Ukrainos kova labai svarbi ir mūsų likimui. Būdama čia sykiu ginu ir Latviją, Lietuvą.
Eldoradas BUTRIMAS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.