Toma BIRŠTONĖ
Klausantis vilkaviškietės Emilijos Klimašauskaitės natūraliai kyla klausimas: ar jai paroje užtenka dvidešimt keturių valandų? Kraštietė studijuoja, dirba mokytoja, atranda laiko savanorystei, muzikai. O visai neseniai Emilija grįžo iš Sidnėjaus, kur atliko pedagoginę praktiką.
Naudojasi studijų galimybėmis
Emilija Klimašauskaitė – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos studentė. Ji gilinasi į muzikos pedagogiką. Šie metai studentei – baigiamieji.
Emilija sakė, kad jai visuomet norėjosi pasinaudoti „Erasmus+“ mainų programa ir iškeliauti pasimokyti į užsienį. Būdama antrame kurse mergina išvyko į Lenkiją, į Cešyno miestą, visai netoli Čekijos sienos. Ji buvo viena lietuvė tarp lenkų studentų. Bendraujant su kursiokais lietuvaitei problemų nekilo, nes susikalbėjo anglų kalba, tačiau paskaitose sunkumų neišvengta. Ne visi dėstytojai mokėjo angliškai, daugelis paskaitų vyko lenkų kalba. Merginą gelbėjo tai, jog ji supranta rusiškai, o šios dvi slavų kalbų grupei priklausančios kalbos turi šiek tiek panašumų. Vis dėlto pusmetis kitoje šalyje turėjo nemažai pliusų. Emilija ne tik pagilino profesines žinias, bet ir pradėjo suprasti lenkiškai.
Atsiliepė Australijos lietuvė
Studijos pagal „Erasmus+“ programą, pasak E. Klimašauskaitės, yra labai gera patirtis. Studentai pagal minėtą mainų programą į užsienį gali išvykti laikotarpiui iki 12 mėnesių, todėl vilkaviškietei tokią galimybę norėjosi išnaudoti maksimaliai. Kai universitetas pasiūlė susirasti vietą praktikai užsienyje, studentės dėmesį patraukė tai, jog iškeliauti galima ne tik į Europą.
Mergina pradžioje praktikos vietos pradėjo dairytis Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje. Ji pati susidarė lituanistinių švietimo įstaigų sąrašą, siuntė joms laiškus, prisistatė. Visai atsitiktinai Emilija pastebėjo, kad lituanistinė mokykla veikia Sidnėjuje, viename didžiausių Australijos miestų.
Sidnėjaus lietuvių vaikų klubo-mokyklėlės „Avilys“ vadovė Justė Stonienė atsiliepė į lietuvės prašymą ir pakvietė ją atvykti į kitą pasaulio kraštą.
„Nesitikėjau, jog man pavyks išskristi, nes vizą pasisekė gauti tik iš ketvirto karto, o kur dar kitų dokumentų paruošimas…“ – prisiminė E. Klimašauskaitė.
Su skirtingo amžiaus vaikais
Pamokos lituanistinėje mokyklėlėje vykdavo kas antrą sekmadienį. Jos trukdavo pusantros valandos. Emilija dirbo su vaikais, kurių amžius – nuo dvejų iki dešimties metų. Praktikantei tekdavo pasukti galvą, kokiomis veiklomis užimti lietuviukus, kad visiems būtų įdomu. Tačiau tam tikros metodikos taikymas vilkaviškietei padėdavo greičiau rasti kelią į vaikų širdis.
„Pagrindinė mano užduotis buvo padėti jiems mokytis lietuvių kalbos per muziką, per žaidimus“, – pasakojo būsimoji mokytoja.
Tam, kad mažiesiems Sidnėjaus lietuviams lengviau pavyktų įsisavinti naujus žodžius, Emilija taikė euritmijos metodą. Jis apima kalbos garsus, muziką ir judesį.
Kraštietė pasakojo, kad emigrantų vaikų lietuvių kalbos žinių lygiai – labai skirtingi. Pavyzdžiui, dvejų metų mergytė mokėdavo daugiau lietuviškų žodžių negu aštuonerių. Pasak Emilijos, didžiausią įtaką tam turi tėvai, nes į ugdymo įstaigas išėjusios jų atžalos tarpusavyje kalba angliškai. Taigi dažniausiai namai yra vienintelė aplinka, kur mažamečiai gali girdėti lietuvių kalbą.
Pasak Emilijos, Sidnėjuje gyvenantys lietuviai stengiasi kalbą, papročius, tradicijas perduoti savo atžaloms. Visgi tai padaryti nėra labai paprasta, nes ne visi vaikai yra motyvuoti.
Pamokos ir kelionės po apylinkes
Kai E. Klimašauskaitė atvyko į Sidnėjų, į ją kreipėsi kelios ten gyvenančios lietuvių šeimos, prašydamos pamokyti atžalas lietuvių kalbos. Taigi vilkaviškietė turėjo papildomos veiklos. Užsiėmimuose ji stengdavosi sujungti keturias veiklas: skaitymą, rašymą, klausymą ir kalbėjimą.
„Nereikia manyti, jog procesas atrodė kaip pamoka. Viskas vykdavo žaidimo forma, kad vaikams būtų įdomu. Mes kurdavome komiksus, žaisdavome žaidimus per įvairias programėles, taip plėsdavome mažųjų žodyną“, – darbo metodais dalijosi vilkaviškietė.
Nors individualus darbas truko neilgai, vos porą mėnesių, bet per šį laiką įvyko progresas. Tai pajuto ir pati Emilija, ir moksleivių tėvai. Vilkaviškietei buvo užsiminta apie tai, jog būtų smagu ir toliau tęsti užsiėmimus nuotoliniu būdu, tačiau tai sunkiai įmanoma dėl didelio laiko skirtumo.
Turėdama laisvesnio laiko Emilija daug keliavo. Sėsdavo į traukinį ir traukdavo į kalnus, netolimus miestelius, susipažindavo su Sidnėjaus rajonais, lankydavosi muziejuose, koncertuose, teatruose. Studentė netgi įsitraukė į Sidnėjaus lietuvių bendruomenės veiklą.
„Du mėnesiai Australijoje – lyg dvi savaitės. Atrodo tik atvykau, užmezgiau ryšius, prasiplėtė pažinčių ratas, o jau reikėjo išskristi. Šiame mieste susipynusios įvairios kultūros. Nesijaučiau čia svetima, priešingai – buvau labai saugi“, – patirtimis dalijosi vilkaviškietė.
Emilija iš Sidnėjaus parsivežė neišdildomus įspūdžius. Mergina puse lūpų prasitarė, kad kartais pamąsto, jog būtų įdomu Sidnėjuje tęsti magistro studijas.
Spėja suderinti daugybę veiklų
E. Klimašauskaitė šiais mokslo metais baigs bakalauro studijas. Jai prieš akis – diplominio darbo rašymas. Tačiau panašu, kad dėl to pati visai nesijaudina, nes turbūt neturi laiko nerimauti.
Studentės dienotvarkė sustyguota. Mergina lanko paskaitas, dirba virtualioje lituanistinėje mokyklėlėje „Pasaka“, kur vaikus iš viso pasaulio nuotoliu moko lietuvių kalbos bei muzikos. Emilija turi net keturiolika grupių. Visai neseniai studentė pradėjo dirbti muzikos mokytoja Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinėje gimnazijoje.
Be to, ji dar atlieka praktiką Artūro Noviko džiazo mokykloje. Veiklios kraštietės gyvenimo aprašyme taip pat yra įrašas apie savanorystę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bei Nacionalinėje moksleivių akademijoje.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.