Žmogaus mirtį mūsų protėviai suvokdavo kaip vėlės atsiskyrimą nuo kūno ir perėjimą į mirusiųjų bendruomenę. Gyvųjų pareiga buvo mirusįjį įvesdinti. Dėl to senieji kuršininkai kapinėse statydavo krikštus.
Gyvoji tradicija statyti krikštus kaip antkapinius paminklus sunyko po Antrojo pasaulinio karo, kai iš Mažosios Lietuvos ir Kuršių nerijos pasitraukė senieji gyventojai.
Preilos senosios kapinės – viena iš retų vietų, kur tebestovi krikštai. Jie, kaip kultūros paveldo vertybė, buvo atkurti 2011 m. Krikštai – įvairių formų mediniai antkapiniai paminklai – yra unikalus pamario krašto etnografinės tradicijos fragmentas. Daugelį šimtmečių, iki XX a. vidurio, krikštai buvo paplitę Mažojoje Lietuvoje ir Kuršių nerijoje.
Krikštas buvo pjaunamas iš vienos lentos. Vyrui jį darė iš ąžuolo, uosio ar beržo, moteriai ėmė moterišką medį – liepą, eglę, pušį, drebulę. Kuršininkams buvo svarbu atgulti taip, kad visada matytų patekančią saulę.
Nerijos istorijų tyrinėtojai rašo, jog antkapinės kuršininkų lentos – krikštai – buvo įkasami kojūgalyje, idant būtų už ko įsitverti sielai kylant į dangų. Tai – tarsi kelias, kuriuo vėlė žengia į amžinybę.
„Santakos“ inf.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.