Kariniuose daliniuose ir komisariatuose išsamios informacijos apie fronte dingusius vyrus, sūnus negavusios moterys išgyvena siaubą. Jų skausmu pasinaudoję būrėjos, ekstrasensai už nemažus pinigus siūlo savo paslaugas ir kursto kenčiančiųjų viltis.
Vyro kapą lanko kasdien
Ukrainoje nėra Mirusiųjų pagerbimo dienos – pagal tradiciją į kapus einama 9-ąją ir 40-ąją dienomis po laidotuvių bei per metines, tačiau Ina Bezveselna kare žuvusį sutuoktinį Olegą lanko kiekvieną dieną.
„Gyvename arti kapinių. Dažnai kartu su manimi ten eina ir 17-os bei 10-ies metų dukros Valerija ir Lena. Olego mums labai trūksta, todėl su juo prie kapo šnekamės, dukros pasakoja, ką nuveikė, kaip einasi mokslai“, – kalbėjo 46-erių Ina.
Lapkričio 11-ąją, per antrąsias sutuoktinio mirties metines, Ina pagal vietos tradiciją prie kapo padės stalą su vaišėmis – draugų ir artimųjų prisiminimo ir pagarbos mirusiajam ženklą. Prie kapo, ant žemės, taip pat bus padėta mirusiojo mėgtų saldumynų, taurelė alkoholio.
„Olegas dirbo baldų įmonėje, vėliau apsaugininku. Jam šeima buvo svarbiausia. Įsigijome namą, jį suremontavome, nusipirkome mašiną, planavome pailsėti, pakeliauti, bet prasidėjo karas. Rusija nuo Sumų vos už 30 km, tad okupantai čia įžengė jau pirmą dieną. Olegas iškart pareiškė, kad eis ginti miesto“, – pasakojo našlė.
Kurį laiką jai pavyko išmaldauti, kad vyras neitų kariauti, nes Ina nemokėjo vairuoti mašinos, bijojo, kad prasidėjus terorui nesugebės su dukromis pabėgti. Tačiau ilgainiui Olegas išsiderėjo, kad jis bent jau prisijungs prie savanorių, vežusių maistą senoliams ir rengusių gynybinius įtvirtinimus. Visgi kai balandžio pradžioje okupantai iš Sumų rajono buvo išguiti, Olegas įstojo į armiją, tapo snaiperiu ir buvo pasiųstas kovoti į Bachmutą. Ten jis po 7 mėnesių žuvo kartu su penkiais bendražygiais, kai į juos, atvykusius pakeisti priekinėje linijoje kovojusių kitų karių, pataikė raketa.
„Olegas labai mylėjo dukras, su jomis linksmindavosi, juokaudavo, todėl prie kapo mergaitės eina su noru. Lena net pažymių knygutę ir naują telefoną atnešė parodyti, o Valerija pasigyrė, jog laimėjo nacionalinį rašinių apie karo herojus konkursą, įstojo į aukštąją mokyklą. Abi pasakojo, jog pagal specialią programą karo našlaičiams lankėsi JAV, Ispanijoje, Turkijoje. Visos tikime, kad jis stebi mus“, – liūdnai kalbėjo Ina.
Gyvena viltimi
Ne visų Olego bendražygių kūnus pavyko išvežti iš fronto zonos, todėl šeimos nežino, ar jie tikrai žuvo, ar pateko nelaisvėn. Gavę pranešimą, kad karys dingo per mūšį, kartais artimieji eina pas ekstrasensus teirautis apie savo vyrų likimus.
„Žuvusiųjų palaikus pavyko išvežti tik po 3 mėnesių, kai mūsiškiai atsiėmė užgrobtą teritorijos ruožą. Palaidoti karius pavyko po 5 mėnesių, kai DNR tyrimai paliudijo, jog vieni iš palaikų – sutuoktinio Aleksandro. Kadangi niekas iš bendražygių nematė žūties momento, o prie kapo tarsi nejaučiau, kad čia guli mano žmogus, ir aš nusprendžiau kreiptis į ekstrasensus. Visi 7 patvirtino, kad Aleksandras gyvas ir yra laikomas uždaroje patalpoje su grupe kitų vyriškių“, – pasakojo 34 metų Aliona Semykina.
Moteris tiki, kad taip ir yra, tačiau per dvejus metus iš Rusijos ji negavo jokio patvirtinimo dėl suėmimo, todėl laukti tampa vis sunkiau. Aliona sakė, jog internetinėje našlių grupėje „Mes kartu“, Charkive vienijančioje 120 moterų, ne viena iš jų prasitarė, jog bendrauja su būrėjomis, tačiau artimiesiems apie tai net neužsimena, nes bijo, kad palaikys neadekvačiomis.
Aliona sakė, kad ir toliau gyvena siaubingose abejonėse, bet vilties vis dar nepraranda.
„Buvo keli atvejai, kai pagal DNR tyrimų liudijimą šeimos palaidojo karį, tačiau vėliau paaiškėjo, kad šis guli be sąmonės sunkiai sužeistas ligoninėje. Ši mintis bei ekstrasensų tvirtinimai kursto viltį, tačiau tai, kad dvejus metus iš vyro nėra jokios žinios, tą viltį marina, o nesibaigianti įtampa žaloja mano psichiką“, – kalbėjo moteris.
Slepia pavardes
Dnipre gyvenanti lietuvių kilmės Natalija prieš metus gavo žinią, jog fronte prie Kupiansko kovojęs sūnus pradingo. Nors bendražygiai tikino, kad per uraganišką apšaudymą jis greičiausiai žuvo, motina nepraranda vilties, jog sūnus pateko į rusų nelaisvę ir yra gyvas. Tokią moters, kurios senelis buvo lietuvis, viltį taip pat įžiebė apsilankymas pas būrėją bei ekstrasensą.
Moteris prašė neminėti jos pavardės, nes gali susidomėti sukčiai, siūlantys už pinigus padėti užmegzti kontaktą su patekusiuoju nelaisvėn. Karo pradžioje nuskambėjo kelios istorijos, kai aferistai išviliojo didelius pinigus, žadėdami tėvams atskleisti, kur yra fronte dingęs sūnus, bet galop jiems atsiuntė pramanytas istorijas ir nieko neišsiaiškino.
Pradingusių asmenų pavardžių prašo neskelbti ir kariškiai, nes draudžiama viešinti žuvusiųjų bei sužeistųjų skaičių. Be to, ryšį su pradingusio asmens giminaičiais neretai bando užmegzti ir Rusijos agentai, norintys užverbuoti ukrainiečius. Yra pasitaikę atvejų, kad už tai, jog nelaisvėn patekęs sūnus būtų išlaisvintas ar pervestas į geresnę įkalinimo įstaigą, tėvas sutiko Maskvai šnipinėti.
Stinga informacijos
Minėto klubo „Mes kartu“ narei 37-erių Oliai Melašenko nekilo abejonių, ką palaidojo, nes sutuoktinis Aleksandras netrukus po žūties buvo išgabentas iš mūšio lauko ir neprireikė daryti DNR tyrimo dėl jo atpažinimo. Tačiau moteris teigė suprantanti tas našles, kurios pagalbos ieško pas būrėjas, nes kariniuose daliniuose ir komisariatuose išsamios informacijos gauti esą neįmanoma.
„Kad sužinočiau, kaip mano vyras žuvo, turėjau pati aiškintis, su kuo jis draugavo dalinyje, su kuo tą dieną buvo apkasuose, kas jį išgabeno, nes iš komisariato gavau tik sausą mirties liudijimo raštą. O įsivaizduojate, ką tenka išgyventi moterims, kurioms praneša vien tai, kad dingo ryšys su jų vyrais? Pačios visokiais būdais aiškinasi, kas ir kaip, o jeigu sužino, kad žuvo ir kūnas liko pilkojoje zonoje, tai neretai pačios ieško savanorių ar privačių firmų, kad išgabentų palaikus. Jeigu tą teritoriją užima priešas, kūno gali niekada nebeatgauti. Todėl kai kurios ir gyvena viltimi, kad karys pateko nelaisvėn“, – kalbėjo Olia.
Advokatė burtais netiki
„Kai išgyveni skausmingą netektį ir nuolatos geri vaistus, patenki į tokią būseną, jog pokalbis su būrėjais nebeatrodo kvailystė. Neneigiu, jog kai kurie žmonės gali turėti antgamtinių sugebėjimų, bet dauguma ekstrasensų tokiais apsimeta. Pamatę, kad karo metu kilo susidomėjimas jų paslaugomis, kainas jie pakėlė 3–4 kartus ir už konsultaciją dabar prašo net iki 200 eurų“, – pareiškė advokatė Olena Avilova.
Ji kare prarado vienturtį vaiką, 26-erių sūnų Andrejų. Po jo žūties moteris įkūrė kavinę „Polomnik“ (liet. piligrimas), nes sūnus svajojo apie tokį verslą. Keliauti mėgęs Andrejus šturmo brigadoje „Kraken“ kovojo šaukiniu „Polomnik“, todėl mama taip pavadino ir kavinę.
Kelios ekstrasensės pačios Olenai skambino ir siūlė paslaugas, tačiau advokatė atsisakė, nes burtais netiki. Tačiau prie sūnaus kapo ir ji pagal čionykštę tradiciją palieka vaikino mėgtų sausainių, šokolado, vaisių.
Eldoradas BUTRIMAS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.