Pasaulinio garso senosios muzikos legenda, dirigentas Trevoras Pinnockas kartu su viena ryškiausių operos atlikėjų Lauryna Bendžiūnaite, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir tarptautiniu pučiamųjų instrumentų ansambliu lapkričio 23 d. koncertuos Vilkaviškyje. Vilniaus senasis teatras visus kviečia į koncertą „Endless Pleasure“ („Beribis malonumas“) ir patirti išties beribį malonumą, klausantis G. F. Hendelio ir W. A. Mocarto kūrinių.
Solistė Lauryna Bendžiūnaitė, išsiskirianti savo unikaliu balsu ir gebėjimu drąsiai jungti skirtingas muzikos epochas, pasakoja apie savo patirtį koncertuojant kartu su pasauline senosios muzikos legenda, klavesinininku ir dirigentu Trevoru Pinnocku.
„Esu tiltas tarp dirigento ir kompozitoriaus idėjos“, – sako Lauryna Bendžiūnaitė.
– Lauryna, esi operos solistė su labai plačiu repertuaru – nuo baroko muzikos iki šiuolaikinių XXI amžiaus kompozitorių kūrinių. Ne kiekvienas solistas ryžtasi atlikti tiek barokinius, tiek sudėtingus šiuolaikinius kūrinius. Kokia tavo kaip dainininkės paslaptis, leidžianti drąsiai pasinerti į tokias skirtingas muzikos epochas?
– Atlikti visų epochų muziką naudojame tą patį instrumentą – balsą. Niekada nedainuočiau repertuaro, kuris netinka mano balsui. Negalėčiau atlikti visų baroko kūrinių ar šiuolaikinių kompozitorių kūrybos. Tai labiau priklauso nuo atlikėjo skonio, noro atlikti tam tikrą repertuarą, muzikinio raštingumo ir išprusimo. Galiausiai viską lemia tai, ką diktuoja pats balsas – jis yra pagrindinis veiksnys.
– Kokia muzika tau pačiai yra artimiausia ir kodėl? Ar turi mėgstamų kūrinių, kurie visada tave įkvepia?
– Tai pats sudėtingiausias klausimas, nes kaip muzikos pasaulio „gyvūnas“ jaučiu pareigą vardinti kūrinius ir kompozitorių vardus. Tačiau būtent tyla mums yra gyvybiškai svarbi. Jei kalbėtume apie klausymąsi, tai man patinka gerai atliktas pop kūrinys, o vakarui dažnai pasirenku ”praskiestą” džiazą. Kai norisi tiesiog „bliauti“ (aut. past. Dainuoti iš dūšios ), tai – Lietuvos himnas ar „Kur giria žaliuoja“.
– Koncertuose „Endless Pleasure“, kuriuose dainuosi kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir dirigentu, baroko muzikos žinovu Trevoru Pinnocku, atliksi tiek Mocarto, tiek Hendelio kūrinius. Ko klausytojai gali tikėtis iš šios programos?
– Mes ilgai svarstėme, kokia programa geriausiai pritrauktų klausytoją, nes šie koncertai – tik pradžia. Pavasarį visi kartu kursime operą. Aš dievinu Mocartą, o Trevoras – baroką, G. F. Hendelį. Šių kompozitorių kūriniai išties puikiai dera tarpusavyje. Koncertas „Endless Pleasure“ yra tarsi šauklys, kviečiantis į tolimesnę muzikos kelionę.
Klausytojų laukia ypatingas koncertas. Šv. Kristoforo orkestras jau seniai „galanda strykus“, o mes visi su didžiuliu nekantrumu laukiame kolegų instrumentalistų iš visos Europos, kurie, Trevoro prašymu, sugebėjo rasti vietos savo beprotiškuose darbo grafikuose. Kurti muziką kartu su Maestro – tai tikra privilegija, garbė ir nepaprasta dovana.
– Kaip gimė jūsų bendradarbiavimas su dirigentu, klavesinininku Trevoru Pinnocku? Ir kas paskatino šiandien kartu leistis į muzikos atradimų kelią?
– Su Maestro Trevoru susitikome 2008 metais Londone, Karališkosios muzikos akademijos operos studijoje, kur dalyvavau operos perklausoje, kuriai jis dirigavo. Tai ilgametė muzikinė draugystė. Trevoras tapo mano muzikiniu tėvu – tai žmogus, su kuriuo tariuosi dėl svarbiausių muzikinio kelio klausimų. Kažkokiu nesuprantamu būdu jis tapo neatsiejama mūsų šeimos dalis. Pirmą kartą prikalbinau jį atvykti į Lietuvą 2021 metų vasarą, kai Neringa buvo Lietuvos kultūros sostinė. Tuomet statėme operą mano mokyklos sporto salėje. Pavasarį grįšime su ta pačia Acis and Galatea meilės istorija, tik šį kartą kursime spektaklį Vilniaus senajame teatre. Opera turės savo tikruosius namus, savo sceną!
– Baroko muzika, ypač atliekama su tokiu dirigentu kaip Trevor Pinnock, turi savo specifiką. Koks yra tavo požiūris į atskirų žanrų muzikos atlikimą?
– Kai dainuoju barokinį repertuarą, negaliu tuo pačiu metu ruošti kitos muzikos. Beje, tai galioja visam mano atliekamam repertuarui. Reikia laiko, kad balsas prisitaikytų, rastų savitą skambesį ir būdą. Ką tik grįžau iš Prancūzijos, kur Opéra Nice Cote d'Azur dainavau Mahlerio 4-ąją simfoniją, ir po to prireikė kelių dienų, kad galėčiau grįžti prie G. F. Hendelio Semelės ir ją iš naujo prisijaukinti. Visiems kūriniams reikia laiko ir tinkamo jausmo.
– Kaip manai, koks yra operos atlikėjo vaidmuo šiandieniniame pasaulyje, kai muzika tampa labiau pasiekiama ir kitose platformose? Ar kinta publika ir jos lūkesčiai pasaulyje ir Lietuvoje?
– Mes visi laimime nuo to, kad muzika yra prieinama. Svarbiausia, kuo užpildome šį eterį. Koks mano vaidmuo šiandieniniame pasaulyje? Aš esu jungtis, tiltas tarp dirigento ir kompozitoriaus idėjos, kalbančios per mano patirtį, širdį ir balsą. Publikos lūkesčiai iš esmės nesikeičia – visi norime būti sujaudinti, nustebinti, patirti vienybę, o muzika dosniai suteikia tokią galimybę.
Kalbėjosi Lauryna Lopaitė
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.