Literatūrinėje popietėje – „Žodžių sodo“ sutiktuvės

Kiekvienos knygos sutikimas bibliotekoje visada yra laukiamas ir džiaugsmingai pasitinkamas. Galimybė dalyvauti knygos pristatyme ir susitikti su jos autoriumi tampa tikra švente – tiek pačiam kūrėjui, tiek jo kūrybą skaitančiam žmogui.

Spalio pabaigoje į meniniam žodžiui dedikuotą poetinę popietę kvietė poetė, mūsų kraštietė Jovita Grakavinienė. Pristatydama savo naujausią eilėraščių rinktinę „Žodžių sodas“, ji atvirai prisipažino: „Ši eilėraščių knyga apie tai, ką nedaugžodžiaudamas, pajuokaudamas, dažnai pasirinkdamas glaustą trioleto žanrą, diktavo laikas – draugas ir mokytojas.“

Šiltas ir nuoširdus pašnekesys apie kūrybą, kuriančio žmogaus paieškas, pajautimą ir įkvėpimą, dosnią meilės sau ir kitam išraišką vedžiojo mus pačiais slapčiausiais ir netikėčiausiais „Žodžių sodo“ takais. Mūsų viešnia noriai dalijosi savo mintimis ir jas įprasminusiomis eilėmis. Kalbėjomės apie pačias įvairiausias patirtis: pažintį su poezija ir pirmuosius, neįtikėtinai drąsius kūrybinius bandymus, mėgstamus ir autoritetingus literatūrinio žodžio meistrus, svarbias ir skvarbias gyvenimo akimirkas, įkvepiančias kurti. Kalbėjomės apie tariamo žodžio svorį, nerimą keliančias vidines būsenas ir savasties paieškas neapibrėžtame laike. Ir apie žvejybą pasikalbėjome – didžiausią Jovitos laimikį, sugautą Baltijos jūroje.

Nedidelė eilėraščių knygelė talpina taupius, bet svarius žodžius, po kuriais užkoduoti stiprūs ir galingi jausmai. Kiekvienas, apsilankęs šiame „Žodžių sode“, galės surasti labiausiai patinkantį eilėraštį – žodžio vaisių arba mėgautis jais visais iš eilės. Čia daug šviesos, šilumos ir vilties. Čia keliaujama širdimis tų, kurie geba ne tik klausytis, bet ir išgirsti. Tiek skambantį žodį, tiek jį gaubiančią tylą.

Vilija ŠTREIMIKIENĖ

Vilkaviškio viešosios bibliotekos

kultūrinės veiklos vadybininkė

Jovita GRAKAVINIENĖ

Triptikas

I

Pripildyk, vasara, žiedais akis,

Kad nebetilptų nuoskaudų šešėliai.

Kol šaltis tavo rūmą uždarys,

Pripildyk, vasara, žiedais akis,

Kol dvasios langą šaltis atdarys

Į kitą krantą eisenai be tiltų,

Ramybe pildyk, Viešpatie, naktis,

Kad varpas amžinasis nenutiltų.

Kaip duoną

Kaip duoną dalinamą, žodį kasdienį

Nelengva suprasti, nelengva priimti,

Nelengva ištarti, tikėti, grąžinti,

Kaip duoną dalinamą, žodį kasdienį.

Iš Tėvo paveldėtą amžiną mintį

Imu ir nuspalvinu mudviejų vienį.

Kaip duoną dalinamą, žodį kasdienį,

Nelengva suprasti, nelengva priimti.

Po žodžio pažadu

Jau rojaus obuoliai pradėjo džiūti,

Diena pakirpo vakarui sparnus.

Dar paėjėkime truputį,

Kol gervės klykdamos paliks namus.

Kai šypsenos tavos nebematysiu,

Kai neatskirsiu, medis tai ar tu,

Nematomam be žodžių pasakysiu:

„Po švento žodžio pažadu šviesu.“