„Maisto bankas“ – vieta ne tik gauti, bet ir duoti

Renata VITKAUSKIENĖ

Į redakciją kreipėsi vilkaviškietė, „Maisto banko“ atiduotuvėje gavusi produktų, kurių kokybė ją nuvylė. Moters skundas paskatino užsukti į atiduotuvę susipažinti, kaip ten vyksta procesai.

Prilygino pasityčiojimui

„Santakai“ paskambinusi skaitytoja sakė visą naktį svarsčiusi, kreiptis į žurnalistus ar savąją patirtį nutylėti. Iš „Maisto banko“ atiduotuvės Vilkaviškyje produktų ji buvo parsinešusi antrą kartą. Pirmuoju paramos krepšiu vilkaviškietė nesiskundė, o gavusi antrąjį pasijuto įskaudinta.

„Paėmiau indelį braškių. Gulėjusios viršuje – dar nieko, kelios gal net ir ne visai sunokusios, o kitos – susileidusios, pavandenijusios“, – pasakojo moteris. Anot vilkaviškietės, į priekaištą dėl prastos uogų kokybės produktus atiduotuvėje dalijusios moterys jai atsakė, kad ką gauna iš prekybos centro, tą ir išdalija.

Gyventoja, gavusi dar ir porą obuolių, įgedusių citrinų, pasijuto įskaudinta, nes, matyt, skurstančiųjų „nelaiko žmonėmis, produktai – ant pajuokos“, ir situaciją prilygino pasityčiojimui. Ji svarstė, kad prekybininkams tiesiog apsimoka šitaip atsikratyti nekokybiškų prekių.

Kadangi produktų krepšius nešėsi ir jauni žmonės, senjora svarstė, kad tokiu maistu, jei suaugusieji neapžiūrės, vaikai gali apsinuodyti. Ji kalbėjo, jog prieš išdalijant paramą reikėtų atrinkti ilgo galiojimo produktus ir atkreipti dėmesį į žmonėms atiduodamų produktų kokybę. „Vertėtų labiau apgalvoti tokios pagalbos teikimą, gal visai nedalyti produktų, o gyventojams skirti daugiau lėšų į socialines korteles“, – svarstė skaitytoja.

Per dieną išdalijami keli šimtai kilogramų produktų

„Maisto banko“ atiduotuvė Vilkaviškyje veikia nuo 2023-iųjų pabaigos. Produktai dalijami keturias dienas per savaitę. Naujausiais duomenimis, parama maistu teikiama 3 630 rajono žmonių. Vienam asmeniui per ketvirtį skiriama 5 kg maisto. Pasiimti produktų kasdien atvyksta apie 70 gyventojų, taigi per dieną reikia išdalinti per 350 kg maisto. Ketvirtadienį „Maisto banko“ darbuotojos iš prekybos centrų į atiduotuvę buvo parvežusios maždaug 100 kg produktų. Kad tądien visi atėjusieji gautų numatytus 5 kg paramos, žmonėms buvo siūloma rinktis ir iš ilgalaikio galiojimo produktų, nupirktų labdaros ir paramos fondo lėšomis.

Atiduotuvėje dirba „Maisto banko“ Vilkaviškio skyriaus koordinatorė ir paramos maistu koordinatorė. Abi šios darbuotojos gauna atlyginimą. Rytais moterys vyksta į parduotuves paimti atiduodamų paskutinę dieną galiojančių produktų.

Kai jie pargabenami į atiduotuvę, darbuotojoms į talką ateina savanoriai. Patikrinama kiekvieno produkto galiojimo data, ant tų, kurių tinkamumo vartoti terminas gali būti pratęstas, suklijuojami atitinkami lipdukai. Šiame etape vertinama produkto kokybė, ar jį dar galima vartoti. „Maisto banko“ Vilkaviškio skyriaus koordinatorė Austėja Černiauskaitė paaiškino paprastai ir žmogiškai: „Imu produktą ir galvoju, ar aš pati norėčiau jį valgyti. Prisimenu, gavome pusę arbūzo. Apžiūrėjau jį ir vis dėlto atidėjau nurašyti.“

Nebetinkamus vartoti produktus skyrius pagal sutartį atiduoda ūkininkui, jis atliekas sušeria ūkyje.

Siekia mažinti maisto švaistymą

Skyriaus koordinatorė gerai prisiminė braškes, dėl kurių pasiskundė paramos gavėja. „Mums peržiūrint tos dienos produktus kolegė man padavė indelį sakydama: „Austėja, braškės kvepia!“

Išgirdusios apie vilkaviškietės skundą „Maisto banke“ dirbusios moterys svarstė, kas geriau: gavus braškių namuose išmesti vieną kitą uogą, o geras suvalgyti, ar pačioje atiduotuvėje išsyk nurašyti visą indelį?

Šį atvejį pakomentavusi labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ komunikacijos vadovė Miglė Petronytė apgailestavo, jei į paramos krepšelį pateko produktų, kurie moters netenkino.

„Suprantama, kad paramos gavėjai norėtų idealios kokybės, tačiau vienas iš mūsų organizacijos tikslų – kovoti su maisto švaistymu, o buitiškiau tariant – priminti, kad bananas, kuris turi rudą taškelį, taip pat yra valgomas, skanus, ir jo išmesti nevalia, ypač kai trūksta maisto“, – pabrėžė fondo atstovė.

O maisto išties trūksta. Per rudeninę „Maisto banko“ akciją buvo surinkta tiek vienetų produktų, kiek šiuo metu fondas remia gyventojų. Tai reiškia, kad tik po vieną maisto produktą žmogui.

„Džiaugiamės, kad šiuo metu dar galime pasikviesti maisto stokojančius žmones, netenka su visam užverti organizacijos durų ir gebame sudaryti bent kažkokį maisto krepšelį – nemokamai pasiūlyti duonos ar daržovę, – kalbėjo M. Petronytė. – Žmonės mato, ką gauna, kas yra lentynose, ir tai ima. Jeigu mūsų teikiama parama netenkina, visada prašome tiesiog neimti tų produktų, palikti juos kitiems arba ir visai atsisakyti pagalbos per atiduotuvę. Teikiant paramą labai svarbus ir ją gaunančių žmonių supratingumas, o mes esame labai dėkingi už jį.“

Norėtų geriau, bet nėra iš ko

Organizuojant pagalbą produktais per atiduotuvę tikrai svarbus savanorių ir aukotojų dalyvavimas procese. Deja, aukotojų mūsų rajone ne itin daug, nes nėra didelių įmonių, užsiimančių maisto produktų gamyba. Sektinas pavyzdys – UAB „Art Glacio“. Bendrovė nuolat ir dosniai pildo ledais savo šaldiklį atiduotuvėje. O labdaros ir paramos fondas pasiruošęs bendradarbiauti su visais: ūkininkais, prekybininkais, gamintojais ir kt.

Fondo komunikacijos vadovė M. Petronytė akcentavo, kad „Maisto bankas“ labai gerbia ir vertina savanorių darbą. Jie ateina ir neatlygintinai skiria savo laiką tam, kad aukotojų atiduotą maistą perrūšiuotų, išdalintų sunkiai gyvenantiems rajono žmonėms.

Nuo 2023-iųjų gruodžio organizacijai talkinantis politikas Žilvinas Gelgota stengiasi porą valandų vieną dieną per savaitę padirbėti atiduotuvėje. Savanorio darbas – įvesti į sistemą informaciją apie asmeniui išduotą maisto paketą. Tai darydamas jis turi kontaktą su kone kiekvienu tą dieną atėjusiu paramos gavėju. Sako, retkarčiais būna ir taip, jog neatlygintinai dėl kitų gerovės dirbantys savanoriai sulaukia priekaištų, kad „nieko jūs čia neturit“.

Vilkaviškiečiai bendrauja su kitose savivaldybėse gyvenančiais žmonėmis ir palygina, kieno paramos krepšys buvo įvairesnis, brangesnis ar pigesnis. Dirbantieji atiduotuvėje girdi, kad žmonės norėtų kavos, taip pat mėsos ir jos konservų, pieno produktų, tačiau jeigu iš prekybos centrų ar kitų aukotojų šių produktų negauna, tai ir į paramos krepšį įdėti negali. „Deja, mėsai, pienui skirtas mūsų šaldytuvas dažniausiai stovi tuščias“, – apgailestavo Vilkaviškio skyriaus koordinatorė A. Černiauskaitė.

Be visų kitų darbų, savanoriai paramos gavėjus dar ir pamoko. Atiduotuvėje nuolat talkinanti Gižų kaimo gyventoja Ona Maksvytienė kalbėjo, jog žmonėms tenka patarti, kur galėtų panaudoti džiūvėsėlius, kad daugiau sunokusiu bananu galima paskaninti blynus ar įmesti jį į kokteilį. Savanorė sakė pati parvežanti gižiečiams kaip paramą skiriamus produktus, socialines korteles, nes žmonės teigia neturintys kaip atvažiuoti į Vilkaviškį.

O. Maksvytienė pastebėjo, kad atiduotuvėje labai praverstų vyriška talka. „Rytais iš parduotuvių surinkti produktus važiuoja moterys. Būna dėžė aliejaus, dėžė kruopų – jas reikia pačioms pasikrauti į automobilį, paskui atsinešti į atiduotuvę. Kiek ilgai jos pajėgs?“ – kalbėjo gižietė.

Savanorystė tinka visiems

Savanoriauti Vilkaviškio skyriuje mielai būtų priimami ir patys paramos gavėjai. Juolab kad tokia praktika kitur išbandyta ir pasiteisina. „Tarp savanorių mes turime ir paramą gaunančių žmonių. Vienuose miestuose jie pasisiūlo, kituose patys kviečiame, nes rankų tikrai labai trūksta. Paramą gaunantys žmonės dėl finansinės padėties dažnai negali paaukoti produktų, lėšų, tačiau tai nereiškia, kad to daryti ir nenori. Savanorystė – tai didelė galia duoti nepriklausomai nuo finansinės padėties, išsilavinimo, gyvenamosios vietos, lyties.

Matydami, kaip į savanorystę įsitraukia sunkiau gyvenantys žmonės, pastebime teigiamų asmeninių pokyčių: kažkas pradėjo drąsiau bendrauti, įgijo draugų, rado bendrą užsiėmimą su vaikais ir taip pagerino tarpusavio santykius, parodė gerą pavyzdį. Turime atvejų, kai pradėję savanoriauti žmonės pasakoja, kad jiems nebereikia tablečių nuo depresijos ar jaučia mažiau skausmų. Tai tik patvirtina, jog padėdami esame laimingesni“, – kalbėjo M. Petronytė.

Savanoriauti ypač dažnai ateina ką tik į pensiją išėję žmonės. Jiems savanorystė padeda taip staigiai neiškristi iš darbinio-socialinio gyvenimo. Ateina vienišų senjorų. „Man labai įstrigo prieš kelerius metus kalbinto vieno iš mūsų savanorių, kuris buvo perkopęs 85 metus, mintis: „Senatvėje turi tiek laiko, kad kartais trūksta net proto, ką su tuo laiku daryti, todėl savanorystė labai geras būdas šį laiką sunaudoti.“