Drožėjo misija – išsaugoti tradicinį amatą

Toma BIRŠTONĖ

Drožėjas, dievdirbys ir kryždirbys – tokie trys žodžiai kabo Raimundo Blažaičio namuose įrengtose lauko dirbtuvėse. Daugiau nei trisdešimt metų su medžiu dirbantis vyras – likęs vienintelis senąjį kryždirbystės amatą puoselėjantis meistras mūsų krašte.

Į Kaziuko mugę – kasmet

Tikrąjį kryždirbio kelią Raimundas Blažaitis pradėjo 1999 metais, kuomet savo namuose, Maldėnų kaime (Šeimenos sen.), pastatė pirmąjį kryžių. Iki tol meistro rankose gimdavo mažesni darbai. Paradoksalu, kad miškininkystės mokslus baigusiam ir girininku dirbusiam vyrui iš valdiško darbo pabėgti pavyko, tačiau nuo draugystės su medžiu – ne.

Kryždirbys teigė, kad pradžioje veikla su medžiu buvo tiesiog hobis, bet vėliau tai virto darbu ir tapo pragyvenimo šaltiniu. Raimundas su nostalgija prisimena laikus, kai su žmona Angele vyko į pirmąsias Kaziuko muges Vilniuje. Nešini krepšiais, pilnais medinių dirbinių, sutuoktiniai keliaudavo į sostinę ir prekiaudavo Kalvarijų turguje, Pilies gatvėje, Katedros aikštėje, Gedimino prospekte. Anuomet tokia prekyba šeimai atnešdavo nemažus pinigus.

„Aš net savo dukroms sakydavau: „Mergaitės, pirkiniai tik po Kaziuko mugės“, – juokėsi R. Blažaitis.

Pavasarį Blažaičiai vyks į trisdešimt penktąją Kaziuko mugę. Jau dabar Raimundo dirbtuvėse sukrauta nemažai rūpintojėlių, angeliukų bei kitų medinių skulptūrų, kuriomis bus prekiaujama sostinėje.

Ąžuolu turi pasirūpinti užsakovai

Skulptorius pasakojo, kad pirmąjį medinį dirbinį iš medžio jis sukūrė maždaug būdamas 10–11 metų. Vaikas anuomet išdrožė nedidelį ožiuką. Beje, jis ir dabar stovi maldėniškio dirbtuvėse. Vėliau sekė kiti gaminiai. Prisiminęs veiklos pradžią Raimundas pasakojo, kad dvidešimties centimetrų dievuką jis droždavo apie dvi savaites, o prie tokio darbo nepratusios rankos tapdavo šiurkščios, atsirasdavo nuospaudų. Dabar analogiškai skulptūrėlei nereikia nė dviejų dienų, o ir bėdų su rankomis nebūna.

Raimundas dirba pagal sezonus. Šiltuoju metų laikotarpiu meistras dažniausiai darbuojasi prie kryžių ar koplytstulpių, o atvėsus persikelia į dirbtuves ir kuria angelus, rūpintojėlius ar kitas medines skulptūras.

Kaip teigė pašnekovas, kryžiaus gamyba prasideda nuo pokalbio su klientu. Po to kryždirbys piešia eskizą, kad išlaikytų proporcijas dirbdamas. Jeigu užsakovas nori, kad dirbinys būtų pagamintas iš ąžuolo, jis pats turi pasirūpinti mediena.

Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių šis medis užima ypatingą vietą tiek kultūroje, tiek simbolikoje. Nors ąžuolo mediena yra labai patvari, o pats medis gali išgyventi šimtus metų, bet, pasak ilgamečio meistro, jis ne tas, su kuriuo būtų labai smagu dirbti. Drožėjas labiausiai giria liepą.

Medį sunaudoja iki paskutinių centimetrų

Raimundas paatviravo, kad per metus savo darbams jis sunaudoja maždaug vieną medį. Kartais medieną perka, kartais – gauna dovanų. Šiemet maldėniškiui gamta buvo dosni ir visai netoli namų tekanti Širvinta į krantą išplukdė nemažą medį.

Susipjaustęs liepą, vyras iškart akimis permetė ir suskaičiavo, iš kurios jos dalies bus gaminami angelai, rūpintojėliai ir kiek šių pavyks išdrožti. Net ir radęs puvinio medžio viduje meistras moka jį išvalyti, o galutinis rezultatas būna dar įdomesnis. Aišku, dabar reikės palaukti, kol žaliava išdžius.

„Kiekvieną medžio gabalą aš galiu pritaikyti skirtingai skulptūrai. Sunaudoju jį visą iki paskutinių centimetrų“, – teigė R. Blažaitis.

Rūpintojėliai – populiariausi tarp lenkų

Medinių dirbinių užsakovai – ne tik mūsų krašto žmonės. Užsakymų Raimundas sulaukia ir iš kaimyninės Lenkijos. Dažniausiai lenkai domisi rūpintojėliais. Raimundas kartu su žmona Angele kasmet važiuoja į Lenkijoje vykstančias muges.

Iš to sutuoktiniai gauna dvigubą naudą – kol vienas prekiauja, kitas laipioja kalnais, o paskui atvirkščiai. Susikalbėti su kitataučiais Blažaičiams problemos nėra. Laisvai lenkiškai kalba Raimundo žmona, per pastaruosius metus kalbos įgūdžius stipriai pagerino ir jis pats.

Lenkai mėgsta ir ryškiaspalves skulptūras. Ir menininkas nevengia retkarčiais jas pagyvinti įvairiomis spalvomis. Pasak meistro, dažymas – tai lyg meditacija.

„Anksčiau žmonės sakydavo, jog dažytas darbas – kičinis, bet pastebėjau, kad jų nuomonė keičiasi. Jeigu į Kaziuko mugę nuvežčiau nenudažytas švento Kazimiero skulptūrėles, turbūt likčiau nesuprastas“, – teigė. R. Blažaitis.

Ar bus kam tęsti veiklą?

Išskirtinius savo darbus maldėniškis yra ne kartą pristatęs visuomenei, surengęs ne vieną parodą. 2017 metais jis buvo pagerbtas aukso vainiku – garbingiausiu Lietuvos tautodailininkų apdovanojimu, o miniatiūrinė, vos 12 milimetrų, rūpintojėlio skulptūrėlė įtraukta į rekordų knygą. Ar kas būtų pagalvojęs, kad tokiam vos daugiau nei 1 centimetro darbui atlikti reikės dviejų savaičių? Nedidelei skulptūrėlei išgauti reikėjo specialios adatos.

Raimundas neišskiria nė vieno įvertinimo. Visi jam svarbūs. Šie pasiekimai – atkaklaus ir juodo darbo rezultatas.

Anksčiau Vilkaviškio rajone buvo daugiau dievdirbių, puoselėjusių senąją kryždirbystės tradiciją, tačiau beveik visi jau iškeliavę anapilin. Raimundas teigė, jog natūraliai kyla klausimas, ar ateityje bus kam tęsti senuosius amatus. Prieš daugiau nei penkiolika metų maldėniškio buvo paprašyta Vilkaviškyje vaikus pamokyti drožybos paslapčių.

Deja, ši popamokinė veikla neilgai žavėjo moksleivius. Tikriausiai taip buvo todėl, kad darbas su medžiu nėra lengvas. Jis reikalauja itin didelio susikaupimo, kruopštumo, o ir greito rezultato tikėtis nereikėtų.

„Jeigu negimei drožėju, juo ir netapsi. Matyt, galvoje kažkokia gyslelė turi būti užkoduota“, – nuotaikingai dėstė R. Blažaitis.