Andrius GRYGELAITIS
Tikrai ne kiekvienam sportininkui per karjerą pasiseka bent kartą sudalyvauti pasaulio čempionate. Vilkaviškietė šachmatininkė Augustė Ovčinikova yra išties išskirtinė. Neseniai mergina grįžo jau iš antrojo savo pasaulio čempionato.
Lengviau nei pernai
Brazilijoje esančiame Florianopolio mieste vykęs pasaulio jaunių šachmatų čempionatas sutraukė 520 dalyvių iš 62 šalių. 13 dienų trukusios varžybos vyko trijose amžiaus grupėse. Trylikametė A. Ovčinikova prie šachmatų lentų sėdo su sportininkais iki 14 metų amžiaus. Iš viso lietuvių delegaciją sudarė 4 sportininkai, o vilkaviškietė buvo jauniausia tarp jų. Beje, Augustė nebuvo vienintelė mūsų krašto atstovė. Lietuvos delegacijai vadovavo Vilkaviškio sporto centre šachmatų treneriu dirbantis Rolandas Martinkus.
A. Ovčinikova teisę dalyvauti pasaulio pirmenybėse iškovojo laimėjusi dar vasarį Kaune vykusį Lietuvos čempionatą. Tai ji padarė antrą sykį iš eilės.
„Tiesą pasakius, nežinau, kodėl, bet šį kartą laimėti buvo lengviau nei pernai. Šiemet Lietuvos čempionate žaidėme šešias partijas. Jau po penktos buvau užsitikrinusi mažiausiai antrąją vietą, todėl prieš lemiamą kovą buvau garantuota, kad gausiu kvietimą arba į pasaulio, arba į Europos čempionatą. Labai norėjau nugalėti, kadangi svajojau išvykti į Braziliją“, – prisipažino A. Ovčinikova.
Pagerino rezultatą
Brazilijoje vykęs pasaulio jaunių čempionatas nebuvo pirmasis, kuriame dalyvavo Augustė. Praėjusiais metais ji jau varžėsi Italijoje vykusiose pasaulio pirmenybėse. Tąkart jaunoji vilkaviškietė per 11 žaistų partijų surinko 5 taškus. Šįkart jai sekėsi dar geriau. Iš galimų 11 taškų surinkta lygiai pusė – 5,5.
A. Ovčinikova kiekvienai partijai ruošėsi atskirai – analizavo būsimų varžovių taktikas, žaidimo stilius, kartu su treneriu galvojo, kaip pačiai reikės nustebinti priešininkes. Tiesa, vien sudėtingomis taktikomis vilkaviškietė neapsiribojo. 5–6 valandas trunkančioms partijoms ji ruošėsi ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Kas rytą mergina šokdavo į Brazilijos krantus skalaujančio Atlanto vandenyno bangas, darydavo mankštas.
„Panašiai elgiamės kiekvienų svarbių turnyrų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje metu. Ir visai nesvarbu, koks tą dieną lauke būna oras. Šaltas vanduo padeda pažadinti smegenis, atgaivina kūną, suteikia jėgų visai dienai. Mums net kažkiek pasisekė, kad Brazilijoje nebuvo šalta. Dabar ten – pavasaris, lauke vyrauja 23 laipsnių temperatūra. Atrodo, kad toks oras yra tinkamas maudynėms, tačiau iš tikrųjų vandenyne maudėmės tik mes, lietuviai, ir slovakai“, – stebėjosi Lietuvos rinktinės treneris R. Martinkus.
Įsimintiniausios partijos
Jau pačioje pirmoje kovoje Augustei teko susigrumti su pasaulio čempione iš Rusijos. Tiesa, atstovauti savo šaliai varžovė negalėjo, todėl šįkart varžėsi po tarptautinės šachmatų federacijos vėliava. Nors mūsiškė ir pralaimėjo tituluotai sportininkei, tačiau pastaroji didelio įspūdžio Augustei nepadarė.
„Manau, kad tikrai galėčiau su ja kovoti kaip lygi su lygia. Tiesiog šachmatuose daug lemia ir sėkmė. Aišku, titulus sportininkai iškovoja neatsitiktinai. Jie sugeba numatyti daugybę ėjimų į priekį, priverčia varžovus atsidurti nepatogiose padėtyse, patys aklai neatakuoja, o laukia priešininkų klaidų. Geriausi žaidėjai sugeba visos partijos metu išlaikyti vienodą koncentraciją“, – tituluotų varžovų pranašumus vardijo A. Ovčinikova.
Jai pačiai pasaulio čempionate įsiminė dvi žaistos partijos. Dvikovoje su Italijos atstove Augustė vienu metu jautė, kad padarė keletą klaidelių, tačiau varžovė nesugebėjo jomis pasinaudoti, ir galiausiai vilkaviškietė šventė pergalę. Visiškai priešingai baigėsi partija su sportininke iš Brazilijos.
„Tąkart irgi pridariau neleistinų klaidų, kuriomis varžovė sėkmingai pasinaudojo. Iki šiol treneriui dar nedrįstu parodyti lapelio, kuriame aprašyta tos partijos eiga“, – šypsojosi pašnekovė.
Išlikę įspūdžiai
Nors čempionatas truko beveik dvi savaites, daug galimybių apžiūrėti Braziliją lietuviai neturėjo. Ilgos kovos, o po jų pasiruošimas būsimoms partijoms atėmė labai daug laiko. Tiesa, bent jau vietinį miestelį mūsiškių delegacija spėjo apvaikščioti. Dažniausiai tai darydavo vakarais, jau pasibaigus kovoms.
Neretai kalbama, kad Brazilija nėra saugi šalis, tačiau lietuvaičiai to nepajuto. Tiesa, čempionato metu saugumui buvo skiriamas itin didelis dėmesys, tad galbūt dėl to vagišiai ar kiti nusikaltėliai vengė rodytis gatvėse.
Labiausiai lietuviams Brazilijoje įsiminė visur, net pėsčiųjų perėjose ar važiuojamojoje kelio dalyse, futbolą žaidžiantys vietiniai gyventojai. Maistas mūsiškiams taip pat įstrigo atmintyje. Jų teigimu, Brazilijoje suvalgoma itin daug ryžių ir žuvies, o jų skonis, šachmatininkų nuomone, kardinaliai skiriasi nuo tų patiekalų, kurie ruošiami Lietuvoje.
Treneriui R. Martinkui Brazilijoje pirmą kartą gyvenime teko paragauti cukranendrių sulčių, o labiausiai patiko matės, paragvajinės arbatos, ritualai. Specialų puodelį su visa reikiama įranga bei arbatos mišiniu treneris parsivežė ir į Lietuvą.
Lietuviams neįprastas pasirodė ir Brazilijoje jau prasidėjęs kalėdinis laikotarpis. Tiesa, ten Kalėdų Seneliai šiuo metu bėgioja su… šortais ir plaukioja banglentėmis.
Gana netradiciniai pasirodė ir vietiniai paplūdimiai, kurie yra tapę savotiškais prekybos centrais po atviru dangumi. Ten galima įsigyti visko – nuo maisto ir gėrimų iki drabužių ar namų ūkyje naudojamų daiktų. R. Martinkus juokavo, kad įvairių prekių pasiūla Brazilijoje užima 8 iš 10 metrų pliažo.
Jam taip pat įsiminė drėgnas šalies klimatas. Neretai būdavo taip, kad šviečiant saulei dangus staiga prakiurdavo ir 3–5 minutes smarkiai lydavo, o tuomet vėl lyg niekur nieko pragiedrėdavo.
Prastesnis organizavimas
Lietuviams įsiminė ir pasaulio čempionato organizavimas. Norint patekti į varžybų vietą dalyviams reikėjo pereiti metalo detektorius. Į vidų nebuvo galima įsinešti jokių elektroninių priemonių, netgi telefonų. Atsinešti savo vandens buteliukų bei tušinukų taip pat nebuvo galima. Leista naudoti tik tuos, kuriuos iš anksto išdalijo organizatoriai.
„Nors, iš pirmo žvilgsnio, organizatoriai skyrė itin didelį dėmesį saugumui ir siekiui užkirsti bet kokias galimybes sukčiauti, tačiau pastebėjau, kad jie tai darė gana aplaidžiai. Pernai Italijoje viskas buvo kontroliuojama daug griežčiau“, – teigė A. Ovčinikova.
Kiekvieną dieną ji savo dvikovas pradėdavo žaisti 15 val. Tuo metu Lietuvoje jau būdavo 20 val. vakaro. Nepaisant to, Augustės artimieji kantriai laukdavo rezultatų.
„Neretai juos sužinodavome tik pirmą valandą nakties arba dar vėliau. Sunkiausia ir buvo tas laiko skirtumas. Kartais vos atsikėlus taip norėdavosi paskambinti dukrai ir pasakyti „Labas rytas“, tačiau žinojau, jog tai daryti beprasmiška, kadangi tuo metu Brazilijoje dar gili naktis“, – pasakojo Augustės mama Edita Ovčinikova.
Pati Augustė džiaugėsi turėjusi neeilinę galimybę dalyvauti pasaulio čempionate. Ji neabejoja, kad įgyta patirtis pravers ateities kovose, kurių dar laukia tikrai ne viena.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.