Gijomis surištos audimo paslaptys perduotos į jaunas rankas

Toma BIRŠTONĖ

Ypatingas ryšys tarp vilkaviškiečių audėjų Valės Babinskienės ir jos jaunosios mokinės Eglės Grigaitienės užsimezgė prieš gerą dešimtmetį. Šias dvi moteris sieja meilė senoviniam amatui – audimui.

Paveldėjo iš mamos

Panašu, kad potraukis austi vilkaviškietei audėjai Valei Babinskienei buvo tarsi įgimtas. Ši veikla jai buvo miela tada, kai minti pakojų dar beveik nepasiekė. Nuo vaikystės ji stebėjo savo mamą, kuri prie ratelio sėdėdavo vakarais, verpė siūlus, sėsdavo į stakles ir aprūpindavo gausią šeimą rūbais. Retkarčiais prie audimo staklių pribėgdavo ir jauniausioji Valė. Už audinyje įveltas klaidas mama dukters nebarė, pradėjo rimčiau mokyti.

Būdama maždaug dvylikos metų mergaitė vis dažniau prisiliesdavo prie staklių. Paskata austi sudėtingesnius audinius V. Babinskienei atsirado tada, kai ištekėjo: kolūkyje mokėjo mažai, todėl reikėjo mąstyti, kaip pragyventi.

„Kai išmokau austi lovatieses, atsirado klientų, kurie į mane kreipdavosi“, – kalbėjo V. Babinskienė.

Pradžioje išmokusi austi keturnytį audinį, vėliau perėjo prie sudėtingesnių aštuonių, dvylikos ir net šešiolikos nyčių darbų. Jaunoji audėja degė noru įvaldyti senąjį amatą, bet neturėjo pakankamai žinių. Jų pasisemti Valė vykdavo pas Lakštučių, Grajauskų kaimų patyrusias audėjas, kurios dosniai dalijosi savo patirtimi, pasakojo apie tradicijas ir atskleidė audimo paslapčių, subtilybių. Daugiausiai patarimų V. Babinskienei anuomet davė Gudkaimyje gyvenusi audėja Marija Venciuvienė.

Įvertinta „Aukso vainiku“

Ir dabar V. Babinskienės namų spintos – tarsi mažas audimo meno lobynas. Lentynose kruopščiai sudėlioti jos pačios austų užtiesalų, užuolaidų, staltiesių, pagalvėlių užvilkimų rinkiniai. Čia net ir rankšluosčiai bei pašluostės spinduliuoja meistriškumu ir kūrybingumu, atskleisdamos ilgametes tradicijas bei meilę audimo amatui. Ypatingoms progoms moteris audė net ir tekstus, kurie buvo vertinami dėl savo išskirtinumo ir preciziškumo.

2006 metais V. Babinskienės talentas buvo įvertintas itin aukštu apdovanojimu – penkios jos išaustos prijuostės pelnė prestižinį „Aukso vainiką“. Šis apdovanojimas vainikavo jos ilgametį kruopštų darbą ir atsidavimą audimo menui.

„Kai sužinojau, kad man skiriamas šis apdovanojimas, atrodo, net keliais centimetrais paaugau“, – juokėsi ilgametė audėja.

Perdavė savo žinias kitoms

Talentinga amato meistrė anuomet greitai patraukė vietinių dėmesį. Vilkaviškio kultūros centro etnografė Nijolė Skinkienė pakvietė ją ateiti į neseniai atsidariusią Mažąją audimo artelę.

Moteris pasakojo, kad jos darbas dažniausiai sukosi apie tautinių kostiumų audimą. Šie kruopščiai išausti rūbai puošė Vilkaviškio kultūros centro mėgėjų meno kolektyvus, Marijampolės kultūros centro folkloro ansamblį „Žibinyčia“.

„Visus audinius mylėjau, visi man buvo mieli. O jeigu neįsėsdavau į stakles kurią dieną – liūdna būdavo. Audimas buvo mano gyvenimo prasmė“, – pabrėžė V. Babinskienė.

Jau ketverius metus vilkaviškietė neaudžia. Devintą dešimtį bebaigianti moteris savo žinias perdavė kitoms Mažosios audimo artelės audėjoms, o jauniausiai savo mokinei Eglei Grigaitienei net stakles atidavė.

„Susitaikiau su tuo, kad jau daugiau nebeausiu, o kiek dar mano razumėlis veiks, tiek padėsiu“, – teigė V. Babinskienė.

Prijuostes austi sekėsi sunkiausiai

Audėja Eglė turi maždaug dešimtmečio patirtį, kurią per šį laiką kruopščiai puoselėja ir gilina. Ji išmoko ne tik įvairių audimo technikų, bet ir atrado savo unikalų požiūrį į spalvų derinimą, raštus ir audinių kūrimą.

Prisiminusi pradžią Eglė pasakojo, kad retkarčiais užsukdavo į kultūros centre esančią Mažąją audimo artelę pas draugę. Tačiau niekada nesitikėjo, kad ši veikla ją pačią irgi įtrauks. Paskatinta etnografės N. Skinkienės, moteris nusprendė savo pirštais pajusti senąją audimo tradiciją, kuri vėliau ją užbūrė.

„Kai staklės stovėjo paruoštos, austi buvo visai nesunku. Tačiau kai viską reikėjo pačiai pasiruošti, tada ir prasidėjo sunkumai. Audimas nėra sudėtinga veikla, bet kol siūlai į stakles atkeliauja…“ – kalbėjo E. Grigaitienė.

Pradžioje ji išmoko austi sijonus, liemenes, o vėliau priėjo ir prie sudėtingesnio darbo – prijuosčių. Būtent šią tautinio kostiumo dalį pradedančiai audėjai buvo sunkiausia įveikti. Ji ne kartą svarstė apie tai, kad galbūt reikėtų mesti audimą. Vis dėlto nepaisydama sunkumų Eglė pasiryžo nenuleisti rankų.

„Kolegė man pasakė: „Kiekviena kaimo moterėlė mokėjo austi, tai kaip tu gali neišmokti?“, – prisiminimais dalijosi E. Grigaitienė.

Prijuosčių raštus ji dažniausiai atkuria remdamasi senoviškomis knygomis ir kita archyvine medžiaga. Moteriai tenka pastudijuoti senąją ornamentiką, spalvų derinius bei technikas, kad atkurtų autentiškus suvalkietiškus tautinius rūbus. Eglė labiausiai mėgsta derinti rusvus atspalvius.

Staklėse ir susikaupia, ir atsipalaiduoja

Per dešimtmetį Eglė suprato, kad audžiant svarbiausia – ramybė. Nors pats audimas – atpalaiduojanti veikla, tačiau sėsti prie staklių pervargusiai nereikėtų. Meistrė taip pat pabrėžė, kad audimas – tai ne tas darbas, kurį galima atlikti skubotai. Procesas ne tik reikalauja kantrybės, bet ir ją ugdo. Kiekvienas judesys prie staklių turi būti tikslus, o rezultatai skleidžiasi tik pamažu, todėl skubėti tiesiog neįmanoma.

„Austi iš karto neina, reikia apgalvoti kiekvieną veiksmą“, – sakė E. Grigaitienė.

Audimo procese svarbus ne tik technikos išmanymas, bet ir kruopštus pasiruošimas, dėmesys detalėms. Tik taip galima sukurti išskirtinius audinius, atspindinčius ilgametes tradicijas.

Nors Eglė audžia jau ne vienus metus, tačiau patarimų kartais vis dar reikia. Kuomet pasiklysta siūlų gijose ir raštų margumynuose, moteris paskambina savo mokytojai Valei. Būna, kad telefonu dvi meistrės prakalba daugiau nei valandą. O jei reikia išsamesnės konsultacijos, Eglė pas mylimą mokytoją nuvažiuoja, siūlus ar net išaustą audinį nusiveža.