Jungtinės Amerikos Valstijos išsirinko naują prezidentą. Juo tapo antrą kartą išrinktas Donaldas Trampas (Donald Trump). Tai bene kontroversiškiausiai vertinama politinė figūra per visą Amerikos istoriją, vis dėlto sugebėjusi pritraukti daugumos amerikiečių palaikymą.
Politologai diskutuoja, kas lėmė rinkėjų apsisprendimą, bet panašu, kad daugiausia įtakos tam turėjo ankstesnio prezidento administracijos nesuvaldyta nelegali imigracija ir netenkinanti ekonominė padėtis. Šios problemos yra JAV vidaus reikalai, o visam likusiam pasauliui daug labiau rūpi, koks bus D. Trampo užsienio politikos kursas. Tai nuspėti yra sunkiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Didelė dalis D. Trampo simpatikų yra linkę jo nenuspėjamumą laikyti stiprybe. Tokią nuomonę D. Trampo palaikytojai grindžia pirmosios šio prezidento kadencijos veiksmų pavyzdžiais. Jiems visai patinka, kad politiko kalbos dažnai nesutampa su jo realiais veiksmais, o nediplomatinė įžūli retorika trikdo ir sąjungininkus, ir priešus.
Pasisakęs viešumoje už JAV išstojimą iš NATO D. Trampas stipriai padidino finansavimą valstybės gynybos biudžetui ir numatė didesnių karinių pajėgų dislokavimą Rytų Europoje. Provokuojančia retorika privertė bent jau dalį NATO šalių daugiau investuoti į savo saugumą. Sutapimas ar ne, bet tiek plataus masto karas Ukrainoje, tiek Izraelio užpuolimas įvyko jam baigus kadenciją. Tie, kurie palaiko D. Trampą, sako, kad labiau nuspėjamas Džo Baidenas priešams atrodė ne toks ryžtingas ir nesiimsiantis griežtų priemonių agresorių atžvilgiu, todėl rizikuoti per šio prezidento valdymo laikotarpį jiems atrodė patrauklesnė galimybė. Kiek tame yra tiesos, sunku pasakyti, bet lieka mažai abejonių, kad naujoje D. Trampo užsienio politikos darbotvarkėje ant stalo guli dvi didelės pasaulio istoriją keičiančios užduotys – karų Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose užbaigimas.
Mums visiems aktualia karo Ukrainoje tema yra daugiau klausimų nei atsakymų. Po tam tikrų signalų apie D. Trampo, jo protežė Ilono Masko (Elon Musk) ir Vladimiro Putino asmeninius santykius galima turėti blogą nuojautą dėl artėjančio Ukrainai galimai nenaudingo didžiųjų valstybių susitarimo dėl karo baigties. Kita vertus, galima prisiminti buvusio JAV prezidento Teodoro Ruzvelto posakį „Kalbėk šypsodamasis, bet rankoje turėk didelę lazdą.“
Išskirtinis D. Trampo dėmesys Izraeliui ir jo palaikymas buvo akivaizdus per visą pirmąją jo prezidentavimo kadenciją. Iš pradžių pripažinęs Jeruzalę, kaip oficialią Izraelio sostinę, jis per savo žentą (žydų kilmės) aktyviai dalyvavo rengiant įvairius tarptautinius santykius gerinančius susitarimus tarp Izraelio ir kaimyninių musulmoniškų valstybių. Toli gražu ne visiems pavykus, Izraelis vis dėlto sugebėjo normalizuoti dvišalius santykius su keletu Arabų valstybių. Kiek tame yra prezidento D. Trampo nuopelnų, lieka atviras klausimas, bet neginčijamas faktas tai, kad didžiulis dėmesys Izraeliui buvo.
Nepaisant dabartinio JAV prezidento simpatijų žydų valstybei, beveik neabejotina, kad D. Trampas nenorės ilgai tęsti žydų karo su arabais, kuris ne tik blogina JAV įvaizdį, bet ir atitraukia dalį pajėgumų, kurie gali būti reikalingi rengiantis atremti grėsmes kitur. Izraelis gali tikėtis spaudimo pateikiant aiškų ir baigtinį karo užbaigimo planą per artimiausius metus ar net mėnesius. Žinoma, čia tik spėjimas, bet atsižvelgiant į tarptautinės padėties sudėtingumą, tai būtų logiškas įvykių scenarijus.
Arūnas TALUTIS
Istorikas
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.