Orkestro dirigentė išėjo į frontą keršyti už žuvusį brolį

„Ruoškitės, Rusija anksčiau ar vėliau mus puls“, – tokie buvo pranašiški kažkada pasakyti Oleksandro Sozanskio, su okupantais kovojusio nuo 2014-ųjų Maidano revoliucijos, žodžiai. Brolio pavyzdžio įkvėpta Ulijana taip pat pasirinko kariškės kelią.

Tatuiruotė – pagarbos vadui ženklas

„Ragnarą kalbino pasitraukti iš fronto į vadavietę, tačiau jis atsisakė, norėjo ir toliau būti kartu su mumis. Tokių kaip jis, kurie kartu su pavaldiniais kovoja nuo 2014 metų, yra likę vienetai – dauguma žuvę arba sunkiai sužeisti, o nauji vadai retai patys eina į mūšį“, – pasakojo 80-osios desantinės šturmo brigados karys, šaukiniu Žilas.

Taip vyriškis kalbėjo apie prieš metus žuvusį kuopos vadą, 32-ejų kapitoną Oleksandrą Sozanskį. 58 metų vyras pakėlė marškinėlių rankovę ir parodė ant peties ištatuiruotą kuopos ženklą, kurį sugalvojo ir nupaišė Oleksandras, tarp kariškių vadintas Ragnaru. Iš pagarbos kritusiam vadui šį ženklą po jo žūties išsitatuiravo dauguma kuopos vyrų.

„Mes Ragnaru labai pasitikėjome ir jo klausėme, nes žinojome, kad jis nepasiųs karių į neapgalvotą riziką, kad eis kartu arba atskubės į pagalbą. Ragnarą visi gerbėme, jis tapo legenda. Toliau kovojame su vėliava, ant kurios išsiuvinėtas jo vardas“, – pasakė Žilas ir nuėjo, palikęs mane kalbėtis su Oleksandro seserimi Ulijana Sozanska.

Nori tęsti brolio darbus

29 metų smulkutė šviesiaplaukė mergina iš nedidelio Sambiro miestelio Vakarų Ukrainoje išgarsėjo prieš septynerius metus, kai tapo pirmąja moterimi šalyje, ėmusia vadovauti kariniam orkestrui. Iki tol dirigentai buvo vien vyrai. Tačiau netrukus žiniasklaida vėl prakalbo apie Ulijaną – mergina paliko orkestrą ir išvyko į frontą, tapo 80-osios desantinės šturmo brigados Komunikacijos skyriaus vadove.

„Širdyje ir toliau esu ne kariškė, bet dirigentė. Kuriu didelius meninius ateities planus, tačiau sykiu jaučiu, kad privalau tęsti brolio darbus, o jis iš aukštai stebi mane ir globoja“, – kalbėjo U. Sozanska, naujas pareigas perėmusi žuvus pirmtakui.

Iš tiesų Ulijana svajojo apie kitokią muzikinę karjerą, tačiau viską pakeitė 2014 metais kilusi Maidano revoliucija – tautos sukilimas prieš tuometinio prezidento Viktoro Janukovičiaus siekius atsiriboti nuo ES ir susisaistyti su Rusija. Dviem metais vyresnis brolis Oleksandras, informatikos studentas, tuomet prisijungė prie barikadų statytojų, o netrukus įstojo į revoliucionierių suburtą „Aukso vartų“ batalioną. Vėliau perėjo į „Dešinio sektoriaus“ būrį ir dar tais pačiais metais išvyko kovoti su separatistais į Mariupolį.

Kartu su broliu į Mariupolyje paskubomis įkurtą bazę išvyko ir mama Lidija, kuri ten visą mėnesį kovotojams virė valgyti. Grįžusi namo mama įkūrė paramos kariuomenei fondą „Sambiro savanoriai“, kuris aktyviai veikia ir dabar. Fondo dėka Oleksandro būrys gaudavo aprangos, maisto, technikos.

Pranašiški brolio žodžiai

Brolį labai mylėjusi ir jo kalbų apie pareigą ginti tėvynę paklausiusi Ulijana nusprendė stoti ne į Kyjivo konservatoriją, bet į Karinę pėstininkų akademiją Lvive. Mat tai buvo vienintelė karinė mokykla, kurioje veikė Meno katedra, ruošusi muzikantus, dainininkus bei šokėjus kariniams meno kolektyvams.

„Tėtis turėjo nedidelį versliuką, o mama dėstė muzikos mokykloje, todėl ją vaikystėje abu su broliu lankėme. Tačiau Oleksandrą labiau žavėjo ginklai, kariniai kompiuteriniai žaidimai. Manau, kad jį labai paveikė senelio, istorijos mokytojo, patriotiški pasakojimai apie pokario partizanų kovą su sovietine valdžia, nepriklausomybės mūšius, nes jis senelio to vis klausinėdavo“, – kalbėjo Ulijana.

Oleksandras didžiavosi tuo, kad sesuo 2017 m. tapo pirmąja moterimi karinio orkestro vadove ir atsargos karininke, bet pats pasitraukė iš kovų Donbase ir planavo kurti šeimą, imtis verslo. Tačiau nutrūkus santykiams su mylėta mergina Oleksandras 2018 m. įstojo į armiją, tapo desantininku, užsitarnavo kapitono laipsnį, ėmė vadovauti pusantro šimto karių kuopai.

„Jis ne šiaip tarnavo, bet giliai paniro į karinius mokslus, pirko daugybę knygų, viską konspektavo ir kartojo: „Ruoškitės, Rusija anksčiau ar vėliau mus puls.“ Kilus karui brolis pasirinko šaukinį Ragnaras, nes žavėjosi legendiniu vikingų vadu Ragnaru Lotbroku. Buvo reiklus, bet užtat pats ėjo kartu su pavaldiniais į pavojingas užduotis, todėl kariai jį mylėjo. Oleksandro vadovaujamas padalinys garsėjo kovingumu ir pasiekimais. Kartais pavykdavo brolį aplankyti, mačiau didžiulį jo entuziazmą per prasidėjusį kontrpuolimą Charkive, tačiau vėliau pastebėjau, jog vos per vienus metus Oleksandras labai paseno, vis mažiau šypsojosi“, – pasakojo mergina.

Ulijana neslepia, kad vaikystėje su broliu dažnai pešdavosi, tačiau vėliau labai suartėjo. Oleksandras žuvo 2023-iųjų sausį per minosvaidžio apšaudymą netoli Časiv Jaro. Kartu važiavęs brigados vadas nenukentėjo. Oleksandras žuvo mamos fondo padovanotoje mašinoje, kuria jis labai didžiavosi.

Minėtas fondas kariams padovanojo virš 40 automobilių, o po Oleksandro žūties perka ir skraidykles, ant kurių išgraviruoja žodį „Ragnaras“. Ant vienos į priešus šaunamos raketos Ulijana pati flomasteriu užrašė „Nuo Ragnaro“.

„Muzika palauks“

Komunikacijos skyriaus vadove Ulijana sutiko tapti norėdama būti arčiau brolio ir tam specialiai ruošėsi. Baigė fronto medikų kursus, lankė šaudymo pratybas, šoko iš parašiuto. Vienoje brigadoje kartu su broliu tarnavo vos mėnesį, nes Ragnaras žuvo.

„Jaučiu, kad jis mane iš viršaus globoja, nes sėkmingai baigėsi dvi didelės avarijos, į kurias patekau. Neturiu tokio pasiruošimo ir sugebėjimų, kad galėčiau pavaduoti brolį mūšiuose, tačiau savo pareiga laikau aukštinti brigados nuopelnus, pasakoti apie kovojančiųjų žygdarbius ir įamžinti žuvusiųjų atminimą, neleisti jų pamiršti“, – kalbėjo mergina.

Sambiro mieste Ragnaro vardu pavadinta gatvė, tačiau Ulijana su mama planuoja įkurti ir jo vardo muziejų, kuris bus skirtas visų fronte žuvusių miestelėnų atminimui. Ulijana neslepia apmaudo, jog dalis visuomenės gyvena taip, tarsi karas jų neliestų – neaukoja armijai, nerodo pagarbos kariams, parvykusiems iš fronto ar tapusiems neįgaliais, yra abejingi žuvusiųjų įamžinimui. Mergina įsitikinusi, jog prie pergalės privalo prisidėti visi, o tai galima daryti įvairiais būdais.

U. Sozanska iš choro repertuaro eliminavo rusų kompozitorių kūrinius, tai skatino daryti ir kitus dirigentus bei atlikėjus, propagavo ukrainietišką muziką.

„Kai vykome koncertuoti kariams bei pabėgėliams, pamačiau, kad Rytų Ukrainoje, pavyzdžiui, Lisičanske ir Severodonecke, atliekant tautos himną nemaža dalis žmonių išėjo iš salės. Supratau, kad reikia kuo skubiau derusifikuoti ir desovietizuoti ne tik miestų, gatvių ir aikščių pavadinimus, bet ir kultūrą, kad nauja karta taptų mažiau užnuodyta ir labiau patriotiška. Neseniai man pasiūlė tapti choro dirigente. Atsisakiau. Man dabar svarbiau skleisti žinią apie fronto kovotojų didvyriškumą, o muzika palauks“, – ryžtingai kalbėjo mergina.

Eldoradas BUTRIMAS