Bartninkų seniūnas: reikia ne tik klausytis, bet ir girdėti

Eglė MIČIULIENĖ

„Kaip tik vakar baigėsi mano bandomasis trijų mėnesių laikotarpis“, – nusijuokia Virginijus Adomaitis, kai pakviečiame jį prisistatyti skaitytojams ir papasakoti, kaip sekasi eiti naujas Bartninkų seniūno pareigas.

– Didžiąją gyvenimo dalį dirbote pareigūnu, užėmėte aukštas pareigas policijos, pataisos namų įstaigose. Kaip nutiko, kad būdamas 55 metų nutarėte vadovauti vienai iš rajono seniūnijų?

– Nuo dešimties metų svajojau tapti pareigūnu, dėl to tokį kelią ir rinkausi. Pareigūno darbui atidaviau du dešimtmečius. Bet vėlesniais metais dirbau ir kitose institucijose: Kazlų Rūdos savivaldybės administracijoje, Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro Pilviškių atviroje jaunimo erdvėje. O dabar norėjau išbandyti save dar vienoje srityje. Beje, šį pavasarį baigiau ir mediacijos kursus. Tai – taikus ginčų sprendimas iki teismo. Nors šioje srityje nedirbau, bet įgytos žinios naudingos bet kokiame darbe sprendžiant konfliktines situacijas.

Esu baigęs daug įvairių kursų, pradedant tais, į kuriuos vykau dar prieš studijas policijos akademijoje. Esu išsilaikęs ir advokatų kvalifikacinį egzaminą. Šiemet spalio mėnesį tapau šauliu, tad išklausiau sukarintus pirmosios pagalbos kursus.

– Akivaizdu, kad turite tiek įvairių teorinių žinių, tiek praktinės patirties. Galbūt tai pravers ir dabartinėse pareigose? Juk seniūnijų vadovai kartais pasiguodžia, jog jiems tenka būti visų sričių specialistais.

– Visos žinios praverčia. Tačiau vadinamosiose jėgos struktūrose, statutinėse institucijose veikia visai kita sistema: ten svarbu subordinacija – turi klausyti ir vykdyti. O dabartinėje situacijoje, manau, svarbiausia yra patirtis, įgyta bendraujant su žmonėmis. Niekada neturėjau problemos bendrauti nei su pavaldiniais, nei su nuteistaisiais. Laikausi nuostatos, kad žmogaus reikia ne tik klausyti, bet ir jį išgirsti. Tada suprasi, ko jis nori, ir galėsi jam padėti. Tuo ir vadovaujuosi.

– Ir kaip sekasi? Atėjus į Bartninkų seniūno pareigas lengva greičiausiai nebuvo: juk neturėjote net pavaduotojos.

– Pasikeitė ne tik pavaduotoja. Šiandien tiek Bartninkų seniūnijos administracijoje, tiek Savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir Žemės ūkio skyriuose dirba nauji specialistai. Bet tai buvo geras pretekstas daugiau pasimokyti pačiam. Tiesą sakant, į šią vietą ėjau nedrąsiai, buvo neramu, bet atėjęs pajutau, kad visi darbuotojai – labai geranoriški ir draugiški, pasiruošę padėti.

– Kaip prabėgo tie trys pirmieji bandomieji mėnesiai? Ar darbas pasirodė toks, kokio ir tikėjotės? Ar pasiteisino lūkesčiai?

– Nuo 1995 m., kai pradėjau dirbti policijos nuovadoje, mano darbas buvo tiesiogiai susijęs su seniūnais, todėl jų virtuvę daugiau mažiau buvau matęs. Todėl didelio atotrūkio tarp mano įsivaizdavimo ir realybės tikrai nėra, bet pradėjęs sužinai savo, kaip seniūno, galimybes, biudžetą, ką su turimomis lėšomis gali padaryti. Jau teko spręsti vietines problemas. Į seniūniją užsukusi jauna šeima, gyvenanti netoli miškelio, nuolat randa pamiškėje primestų įvairių gyvūninių atliekų. Šią informaciją perdavėme aplinkosaugininkams. Skundžiasi žmonės ir palaidais šunimis, valkataujančiomis katėmis, dėl to teko kviestis „Mindrają“, kuri suteikia gyvūnų išvežimo paslaugą. Žmonės reiškė nepasitenkinimą dėl skirtingo gatvių apšvietimo laiko, bet šią bėdą jau baigiame sureguliuoti.

Gyventojai užeina ar skambina iškilus įvairiems klausimams, net ir tokiems, kurie nėra seniūnijos kompetencija: pavyzdžiui, nori pasikeisti stogo dangą arba nupjauti medį. Kai negaliu padėti, nukreipiu pas atitinkamus specialistus. Būna, kad žmogus iš pradžių kalba pakeltu tonu, bet kai kalbamės, tai ir susikalbame. Taigi kol kas su niekuo nesusibariau (juokiasi). Visada sakiau, kad lengviausias kelias – susipykti, bet reikia ieškoti būdų, kaip nesusipykti ir išspręsti problemas taikiai.

– O kokios didžiausios problemos?

– Žvyrkeliai. Juos reikia tvarkyti, bent jau greideriuoti. Yra sudarytos sutartys, bet oras ne visada tam tinkamas. Tačiau neasfaltuoti keliai – ne tik Bartninkų seniūnijos problema.

– Ar nesikreipiate patarimo į savo pirmtakę, buvusią seniūnę Violetą Raulinaitienę?

– Bendraujame ir sutariame. V. Raulinaitienė ne tik 10 metų dirbo seniūne, bet ir pati yra kilusi iš Bartninkų. Ji puikiai žino visas bėdas, visus kelius ir mielai pasidalina reikalinga informacija. Gražiai sutariame ir su Vilkaviškio kelių tarnyba. Jos vyr. inžinierė Indrė Brazaitienė žadėjo kitais metais sutvarkyti seniūnijoje vieną probleminę vietą (įdubusią asfalto dangą), bet atrado lėšų ir sutvarkė ją dar šiemet iki žiemos.

– Ateidamas į seniūnijos vadovo pareigas tikriausiai turėjote kokią nors viziją, idėjų?

– Visada važiuodamas pro senuosius Bartninkų bažnyčios griuvėsius galvodavau apie tai, kad reikėtų uždengti stogą, o ateityje galbūt ir atstatyti visą bažnyčią. Juk Alvite pastatyta nauja bažnyčia, Pilviškiuose taip pat iškilo gražus pastatas. Manau, verta pasistengti, kad būtų atstatyta ir Bartninkų šventovė.

Kai pradėjau dirbti seniūnu, per pirmą susitikimą su seniūnaičiais ir bendruomenių pirmininkais taip pat sulaukiau klausimo, kokia mano vizija. Atsakiau, kad pirmiausia noriu rasti kontaktą su jais – nes kas geriau žino, ko reikia kaimui, bendruomenei. Jei žinosiu, ko nori gyventojai, stengsiuosi jiems padėti. Galėsime kartu siekti tikslo ir dirbti bendrai. Be kontakto su žmonėmis iš mano idėjų nebus jokios naudos.

– Politikai, merai, net ir kai kurie seniūnai pamėgo su žmonėmis bendrauti per socialinius tinklus. Gal ir Jūs žadate imtis tokios šiuolaikiškos praktikos?

– Tikrai ne. Gal esu senesnės kartos atstovas, bet gyvas bendravimas man daug priimtinesnis negu per socialinius tinklus ar susirašinėjant elektroniniais laiškais. Netgi telefonu ne visada gali išsiaiškinti problemas. Geriau nuvažiuoti iki žmogaus ir situaciją pamatyti savo akimis, nes nupasakojama gali būti visai kitaip, nei iš tiesų yra.

– Ką veikiate laisvalaikiu, kai užveriate kabineto duris? Papasakokite apie savo pomėgius.

– Vienas iš jų – medžioklė. Taip pat kolekcionuoju šaunamuosius ginklus – nuo originalių senovinių medžioklinių šautuvų (seniausias mano kolekcijoje pagamintas 1870 m.) iki patrankų. Labai patinka dirbti prie bunkerio, kurį esu įsigijęs prieš daug metų. Jei jau kiltų karas – turiu slėptuvę su 2 metrų storio sienomis… Žinoma, karo nelaukiu, bet prie bunkerio praleidžiu tikrai didelę dalį savo laiko: tvarkau aplinką, prižiūriu greta esantį tvenkinį, į kurį maudytis atvažiuoja kaimo vaikai, per teritoriją tekantį upelį, valau mišką. Ir dar gerai pasportuoju… su kirviu kapodamas malkas. Puikus sportas, nugaros skausmus tikrai išgydė (juokiasi). Taigi veiklos ten yra labai daug, todėl galiu sakyti, kad pensijai darbo vietą jau susikūriau!

DOSJĖ

• Gimė Griškabūdyje, užaugo Vilkaviškio rajone. Baigė Sūdavos vidurinę mokyklą.

• 1990 m. įstojo į Policijos akademiją.

• Po studijų 1995 m. paskirtas vadovauti Pilviškių nuovadai. Vėliau dirbo Vilkaviškio policijos komisariato Ekonominės policijos vadovu, Viešosios policijos viršininko pavaduotoju.

• 2006 m. pradėjo dirbti Vilkaviškio policijos komisariato viršininku.

• Nuo 2009 m. ėjo Kybartų pataisos namų Administracijos reikalų skyriaus viršininko pareigas, o 2012 m. laimėjo konkursą į šios įstaigos direktoriaus vietą.

• Vėliau Kazlų Rūdos savivaldybėje dirbo tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriumi, Socialinės paramos skyriaus vedėju, po trejų metų grįžęs į Vilkaviškį įsidarbino Vaikų ir jaunimo centre.

• Nuo 2024 m. rugpjūčio 19 d. eina Bartninkų seniūno pareigas.