Lovatiesės iš močiučių spintų nušvito audimų raštais

Eglė KVIESULAITIENĖ

Paežerių dvaro ledainėje eksponuojama senovinių lovatiesių paroda „Iš močiutės skrynios“. Unikalius audinius praėjusiame amžiuje sukūrė Sūduvos krašto moterys, o išsaugojo jų vaikai bei anūkai.

Eksponavo festivalyje

Idėja surinkti ir eksponuoti Sūduvos krašte išsaugotas lovatieses kilo Kauno rajono muziejaus direktoriui Zigmui Kalesinskui. Respublikinį folkloro festivalį prof. Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje organizuojantis Kauno rajono muziejaus kolektyvas kreipėsi į savo projekto partnerius – Marijampolės, Prienų, Zanavykų muziejaus bei Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrą-muziejų, kad savo kraštuose surinktų austas lovatieses, kurias būtų galima eksponuoti festivalio metu. Vienintelė sąlyga – lovatiesės negalėjo būti paimtos iš muziejaus turimų fondų, jau matytos parodose – reikėjo surasti visiškai naujų eksponatų, gyventojų spintose saugomų šeimos relikvijų.

Zanavykams ir prieniškiams muziejininkams pavyko atrasti vos po pora dešimčių eksponatų, o į paieškas leidusis mūsų rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė šiam darbui atidavė dūšią – apėjo ne vieną kaimo trobą ir surado 100 lovatiesių. Dar 10 austų altorių užtiesimų parodai paskolino Vilkaviškio dekanato dekanas Virginijus Gražulevičius. Senoviniais austiniais liturginiais užtiesimais anksčiau būdavo puošiami Vilkaviškio Šv. Kryžiaus bažnyčios altoriai. Taigi iš 147 Obelynėje eksponuotų darbų 110 buvo nuausta mūsų kraštiečių.

Autentiškos lovatiesės parodoje „Kalbančios raštais“ buvo eksponuojamos itin unikaliai – sukabintos pievoje ant žaginių, skirtų šienui džiovinti. Paroda sulaukė išskirtinio žiūrovų dėmesio ir atsiliepimų.

Džiugina lankytojus

Pasibaigus folkloro festivaliui Obelynėje A. Mickevičienei ir Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus direktorei Odetai Riklienei kilo idėja nepaslėpti surinktų eksponatų spintose, o pradžiuginti savo muziejaus lankytojų širdis, pasidžiaugti mūsų krašto tautodailininkų palikimu.

Juk atliktas milžiniškas darbas, nes visus eksponatus teko aprašyti, apklausti juos saugojusius žmones ir surinkti informaciją etnografiniam palikimui.

Po ilgo muziejininkų triūso praėjusią savaitę Paežerių dvaro ledainėje atidaryta senovinių lovatiesių paroda. Į jos atidarymą atvyko Kauno rajono muziejaus direktorius, Savivaldybių muziejų bendrijos pirmininkas Z. Kalesinskas, tekstilės ekspertė, tautodailininkė Asta Vandytė, buvo į renginį sukviestos audėjos ir audinius išsaugojusios audėjų giminaitės, parodai savo saugomus eksponatus pateikę dvasininkai.

Medžiaga muziejui

Parodos iniciatorė A. Mickevičienė sakė jautusi didžiulį malonumą ne tik ruošdama ekspoziciją, bet ir muziejui rinkdama medžiagą apie mūsų krašto audėjas – 2005 m. anapilin iškeliavusią gižietę Mariją Žukauskaitę-Šulinskienę, gražiškietę Danutę Durneikaitę-Mačiulskienę, Angelę Birutę Abramavičiūtę-Vaškevičienę, dėl silpnos sveikatos į renginį nebegalėjusią atvykti, bet dar prieš keletą metų audimo staklėse valandų valandas praleisdavusią Valę Babinskienę. Ji ir unikaliais lovatiesių raštais garsėjusi Salomėja Vaškevičienė austi išmokė ir pačią parodos organizatorę A. Mickevičienę.

Dalis šių moterų, jaunystėje audusių lovatieses, rankšluosčius, staltieses, vėliau savo audimo raštais rengė rajono folkloro kolektyvus, savo amato išmokė jaunąją kartą.

Dabar šią veiklą perėmusios žinomos rajono audėjos: Vilkaviškio kultūros centro Mažosios audimo artelės vadovė Eglė Grigaitienė, būrelio vairą paveldėjusi iš jo įkūrėjos šviesaus atminimo Nijolės Skinkienės, bei jos kolegės Margarita Kutkienė ir Meilutė Kantautienė, ne vieną apdovanojimą už savo dirbinius pelniusios Janina Blažukienė, jos dukra Edita Šūmakarienė ir šios anyta Vilija Šūmakarienė.

A. Mickevičienė dėkojo visiems 23-ims savo mamų, močiučių, tetų austas lovatieses išsaugojusiems bei parodai pateikusiems giminaičiams, nepatingėjusiems susirinkti ne tik iš įvairių rajono kampelių, bet ir iš kitų miestų. Jiems koncertavo Vilkaviškio muzikos mokyklos kanklių ansamblis „Sadutė“ (vad. Daiva Venienė).

Ilgas lino kelias

Dabartiniai žmonės, kurie austines lovatieses bematę močiučių skryniose ar eksponuojamas muziejuose, net negali įsivaizduoti, kiek darbo įdėta, kad šie kūriniai gimtų. Renginio vedėjas, muziejaus etninės kultūros specialistas Andrius Milinkevičius perskaitė audėjos M. Šulinskienės užrašytą poringę apie lino kelią: sėją, auginimą, vėliau – rovimą, rišimą, džiovinimą, kūlimą, mynimą, brukimą, šukavimą, verpimą, vijimą. Tik tada, apmetus ant mestuvų, ir staklėse suvėrus į nytis, suritinus siūlus į šeivas, pradedama austi. Kol gimsta tautiškais raštais išmarginta lovatiesė, staklėse praleidžiama dešimtys nuo miego nuvogtų valandų.

Kauno rajono muziejaus direktorius Z. Kalesinskas dėkojo Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus direktorei O. Riklienei, o ypač muziejininkei A. Mickevičienei už puikiai įgyvendintą idėją, taip pat žmonėms, sutikusiems ištraukti iš spintų savo šeimų relikvijas, dvasininkams, atvėrusiems bažnyčios skrynias. Mat bažnyčia visada buvo prie kaimo žmonių, ir kiekviena audėja svajojo, kad altorius būtų puošiamos jos austu užtiesalu. Į tokį darbą ji sudėdavo visą savo meilę ir išmonę.

Nors austinės lovatiesės mums siejasi su gilia senove, tekstilės ekspertė A. Vandytė patikino, jog jos atsiradusios ne taip jau seniai. Nes ir pačios lovos turtingiausiose Suvalkijos krašto šeimose atsirado tik apie XVIII amžiaus vidurį, o iki tol miegota ant suolų bei krosnių.

Raštuotos lovatiesės išpopuliarėjo tik XX amžiuje, tarpukariu, kai kūrėsi Lietuvos valstybė. Ir nors dabar puošti interjerus tautiniais raštais išaustomis lovatiesėmis nepopuliaru, tik nuo mūsų pačių priklauso, kokius mados standartus nusibrėšime.

Paroda „Iš močiutės skrynios“ Paežerių dvaro ledainėje bus eksponuojama iki 2025 m. vasario 1 d.