Rudens vėjui nudraskius medžių lapus ir balta rasa apšlaksčius tebestypsančius žolynus, gamtoje vadžias į rankas perima ramybė. Ramybė, sugrąžinanti žmones į namus, į uždaras erdves, į savo vidinį pasaulį.
Jau kelinti metai iš eilės Vištyčio regioninio parko lankytojų centre vykdomos įvairios veiklos: edukacijos, viktorinos, parodos, kultūriniai ir gamtosauginiai renginiai. Dar šį pavasarį buvo galimybė sudalyvauti sūduvietiškos verbos rišimo edukacijoje, kurios metu Marijampolės kultūros centro edukatorė Viktorija Revinienė ir vyr. specialistė etnokultūrai Eglė Alenskaitė pristatė verbos rišimo ypatumus ir išskirtinumą, o Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė papasakojo apie verbų reikšmę, jų rišimo būdus Dzūkijos ir Suvalkijos regionuose.
Ši edukacinių užsiėmimų praktika tęsiama ir toliau. Lietuvoje grįžtama prie šiaudinių sodų rišimo tradicijos, kuri 2023 m. gruodį įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, tad Vištyčio regioninio parko lankytojų centro administratorės Živilės Grimailaitės iniciatyva lapkritį suorganizuota paroda ir edukacinė popietė „Šiaudiniai sodai“.
Edukaciją vedė ir savo darbus lankytojų centre eksponavo tautodailininkė, sodų rišimo meistrė Lina Živatkauskaitė-Žaliauskienė. Ji edukacinės popietės dalyvius supažindino su sodų sakralumu, jų rišimo ypatumais.
Šiaudų sodai Lietuvoje tebėra gyva nematerialaus paveldo dalis. Jie simbolizuoja namus, gimtąjį lizdą, į kurį sugrįžtame. Sodai prilyginami universaliam Pasaulio medžio – darnios visatos simboliui, kurio vertikalioje ašyje atsispindi dangus (dieviškasis pradas), žemė (paukščiai) ir požemio karalystė. Tai tarsi sumažintas pasaulio modelis, kuriame atpažįstama praeitis, dabartis ir ateitis. Horizontalioje ašyje – keturios pasaulio šalys.
Šie tūriniai griežtai geometrinės formos šiaudų dirbiniai buvo rišami visoje Lietuvoje įvairiomis progomis. Palubėje kabantis sodas – dangaus, rojaus sodas, sukuriantis sakralumo erdvę, kurioje spindi saulė, žvaigždės, gieda paukščiai. Sodas prisigėręs šviesos, šilumos, gėrio, todėl buvo kabinamas ištaigingiausioje trobos dalyje: virš stalo, kerčios ir krikštasuolės, vaikų lopšio. Be šiaudų sodo neapsieita (dar ir dabar pasitaiko) Velykų, Kalėdų, krikštynų, vestuvių ir kitų švenčių metu, kad šeimoje vyrautų darna, ramybė ir meilė.
Susipažinęs ir pabandęs savomis rankomis surišti kad ir mažutį šiaudų sodo elementą, savyje pajunti saulės, gerumo pliūpsnį, o ką jau kalbėti apie atmosferą Vištyčio regioninio parko lankytojų centre… Čia, tarp kabančių dangaus sodų, savo istorijas pasakoja ir senieji Aukštadvario apylinkių kryžiai, įamžinti dailėtyrininkės, humanitarinių mokslų daktarės Alės Počiulpaitės fotografijose. Taip sakralu, taip dvasinga… Rodos, eini savęs paruošimo keliu. Nuo Vėlinių iki Kalėdų…
Elena DEREŠKEVIČIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.