Dangyra APANAVIČIENĖ
Veikli, dalykiška, energinga, racionali, charizmatiška – taip apie Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemerę Daivą RIKLIENĘ pasakytų tie, kuriems yra tekę bendrauti su šia gerai rajone žinoma moterimi. Panašiai save apibūdina ir pati Daiva, kuriai svarbiausia gyvenime yra darbas, veikla, šeima, o prasmę mato asmeniniame tobulėjime ir augime.
– Gerbiama Daiva, kas Jums yra Kalėdos?
– Kalėdos tai šeimos šventė. Nors mūsų šeimoje visi labai užsiėmę, dažnai keliauja, darbo reikalais būna užsienyje, bet per Kalėdas visada susirenka į namus. Visada atvažiuoja ir mano brolis su šeima.
Prisimenu pandemijos laikotarpį, kai negalėjome susitikti gyvai, – suradome kitą būdą bendrystei – Kūčių vakarienei susijungėme visi per interneto ryšį.
– Vaikai – užaugę, išsiskirstę. Ar puošiate namuose eglutę? Kaip švenčiate Kalėdas?
– Turime tradiciją kiekvienais metais puošti gyvą eglutę, o ant jos šakų pakabinti bent vieną naują iš tų metų kelionės parsivežtą žaisliuką. Taip prisimename, kur keliavome, ką aplankėme. Jau daug metų turime ir kitą šeimos tradiciją – keistis dovanomis. Likus porai mėnesių iki Kalėdų išsitraukiame lapelius su vardais, sutariame sumą, už kurią pirksime dovaną, o per Kalėdas šiomis dovanomis apsikeičiame. Buvo minčių nepuošti gyvos eglutės, bet vaikai užprotestavo – sakė, nebus eglutės, nebus kur sudėti dovanas.
Daug teigiamų emocijų suteikia patiekalų gaminimas Kūčių ir Kalėdų stalui. Vis dar laikomės senelių, tėvų perduotos tradicijos Kūčių vakarą gaminti dvylika patiekalų.
– Kokie Jums buvo šie metai?
– Mūsų gyvenimas susideda iš darbo ir asmeninės veiklos elementų. Ir metai nebūna vien geri arba vien blogi – kažkur pasiseka geriau, kažkur blogiau. Idealu, jeigu pavyksta rasti balansą. Beje, daug kas priklauso ir nuo mūsų angelo sargo.
Man metai nebuvo lengvi, tačiau darbingi ir iš esmės – įdomūs. Visko nutiko asmeniniame gyvenime. Per pusantrų metų amžinojo poilsio atgulė abu tėveliai. Todėl natūralu, kad tam tikroms veikloms kartais skyriau kiek mažiau laiko ir buvau kiek mažiau matoma. Tačiau darbo rezultatais esu patenkinta, džiaugiuosi komanda, su kuria kartu sukūrėme nemažai pokyčių, įveikėme ne vieną iššūkį. Aš galvoju, kad mano angelas saugo mane ir man padeda.
– Einate atsakingas vicemerės pareigas. Kokiais principais vadovaujatės savo darbe? Kas Jūsų sėkmės variklis?
– Mano gyvenimo moto – kasdieninis tobulėjimas, noras sužinoti kažką naujo ir žiniomis pasidalinti su kitais. Darbas mus daro geresnius, todėl kiekvieną man pavestą darbą atlieku sąžiningai ir nuoširdžiai.
O mano sėkmės variklis – noras išlaikyti aktyvų darbuotojų įsitraukimą, kiekvienai užduočiai atrinkti vienas kitą papildančių žmonių komandą. Kiekvienas žmogus man yra didelė vertybė.
Šiaip esu rezultato žmogus, todėl man labai svarbu laikytis žodžio.
– Kuruojate tokias svarbias veiklos sritis, kaip socialiniai reikalai, švietimas, sveikatos apsauga, verslas, turizmas, organizuojate Savivaldybės strateginio planavimo procesą. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
– Iššūkių darbe, kaip ir gyvenime, būna beveik kasdien. Nuo gimimo gyvenu Vilkaviškyje, čia dirbu. Man visada rūpėjo sudaryti kuo palankesnes sąlygas šioje savivaldybėje gyvenantiems žmonėms. Norisi, kad žmonės gautų kuo geresnes paslaugas, kad valdžia, taip pat ir kiekvienas iš mūsų padėtume silpnesniam. Visada maniau, kad socialinis indėlis į visuomenę yra labai svarbus veiksmas. Kad žmogus yra svarbiausias dalykas. Todėl džiaugiuosi, kad mane supa kolegos, kurie palaiko idėjas, iniciatyvas, patys jose dalyvauja, o kartu dirbant ir iššūkiai tampa eiline užduotimi, kuri vienaip ar kitaip išsprendžiama.
Rajone turime labai stiprius įstaigų vadovus, kurie atviri partnerystei ir taip pat siekia pokyčių. Vis dar vykdoma institucinės globos pertvarka, esminis švietimo sistemos atnaujinimas – mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistemos modelio diegimas, mokyklų tinklo optimizavimas ir efektyvinimas, ugdymo turinio atnaujinimas. Daug pokyčių sveikatos apsaugos sistemoje.
Liūdniausia, kad visur trūksta lėšų, todėl tenka daug diskutuoti, analizuoti ir ieškoti bendrų sprendimų, kaip susitelkus gyventi šiek tiek taupiau.
– Kokiais savo darbais, sprendimais dirbdama viešajame sektoriuje šiandien norėtumėte pasidžiaugti?
– Džiaugiuosi visais darbais, prie kurių teko ir tenka prisiliesti, o ypač – Ekonomikos ir verslo akademijos įkūrimu Vilkaviškyje. Asmeniškai pavyko įtikinti Mykolo Romerio universiteto rektorę Ingą Žalėnienę, kad mūsų rajono gimnazistai nori mokytis iš geriausių specialistų, kaupti verslumo įgūdžius, kad jie yra aktyvūs. Ši akademija – unikali galimybė gimnazistams augti.
Džiaugiuosi, kad mūsų krašto verslo atstovai, ūkininkai, Vilkaviškio „Rotary“ klubo nariai patikėjo šia idėja ir padėjo ją įgyvendinti. Esame vieninteliai Lietuvoje, kur prie Vilkaviškio ekonomikos ir verslo akademijos veiklų finansiškai prisideda socialiniai partneriai.
Dar noriu pasidžiaugti trumpųjų maisto tiekimo grandinių iniciatyva. Sukurti tiesioginį ryšį tarp produktų gamintojų ir vartotojų, kai nebelieka tarpininkų, – mano svajonė. Buvo ne vienas susitikimas, atlikome analizę, kiek ir kokių produktų suvartojama mūsų ugdymo įstaigose, globos namuose, Vilkaviškio ligoninėje. Turime sukaupę duomenų apie mūsų rajone auginamą ar gaminamą produkciją bazę.
Jau yra ir sėkmės istorijų. Svarbiausia, kad trumposios maisto tiekimo grandinės – tai ne tik šviežio, kokybiško maisto produktų gavimo iniciatyva, bet sykiu ir savo krašto smulkiųjų verslininkų, mažų ūkių palaikymas. Dar negaliu pasakyti, kad pasiektas norimas rezultatas, bet visi kartu mokomės, ieškome, ir kuo daugiau žmonių patiki, tuo esu laimingesnė.
Bendraudama su Vilkaviškyje gyvenančiu profesoriumi Vytautu Šlapkausku „užkūriau“ dar vieną iniciatyvą – kitais metais paminėti Paprūsės (Lietuvos Sūduvos ir Žemaitijos pasienio su Prūsija) 500 metų sukaktį. Tikrai didelis iššūkis, nes norime, kad išskirtiniai metai būtų pažymėti ne tik Vilkaviškio rajone, bet ir visose pasienio savivaldybėse. Iš pradžių į tai žiūrėjau kaip į istorinio fakto paminėjimą, bet dabar matau, kad tai puiki platforma kultūros ir meno idėjoms. Teko paskirti ne vieną valandą šiems klausimams aptarti su Šakių, Jurbarko rajonų, Pagėgių savivaldybių politikais, kultūros įstaigų, muziejų atstovais. Labai tikiu, kad 2025 metai bus išskirtiniai ne tik istorine prasme, bet ir meno, kultūros renginių gausa.
Noriu pasidžiaugti ir mažais darbais. Kartu su Šeimos taryba ir Socialinės paramos skyriumi pasirūpinome, kad visi kitais metais Vilkaviškio mieste gimsiantys kūdikiai dovanų gautų rankšluostį su užrašu „Aš esu vilkaviškietis“, o gimsiantieji Vilkaviškio rajone – „Aš gimiau Vilkaviškio krašte“. Ši simbolinė smulkmena teprimins apie meilę savo kraštui.
– Dirbate vyriškoje kompanijoje: meras, vicemeras, mero patarėjas, Savivaldybės administracijos direktorius – visi vyrai. Kaip sekasi su jais sutarti? Ar girdi jie moterišką balsą?
– Visko būna… (Juokiasi). Bet ne todėl, kad esu moteris, o dėl skirtingų požiūrių į daugelį dalykų, dėl įsitikinimų arba tiesiog dėl skirtingų nuomonių vienu ar kitu klausimu. Visgi geriausi sprendimai ir gimsta iš skirtingų nuomonių ir diskusijų. Nuomonės gali ir nesutapti – svarbu, kad tai neišaugtų į konfliktą ar rietenas.
Šiuo klausimu galiu drąsiai pasakyti, kad mero komanda darni. Niekada vienas kito nežeminome, nekonfliktavome, nes iš esmės mes visi panašiai žvelgiame į pasaulį. Meras pasitiki visa komanda, įsiklauso į kiekvieno balsą, dėl to ir aš niekada nesijaučiau neišklausyta. Na, o dalykiška, energinga, charizmatiška moteris tik praskaidrina vyrišką kompaniją ir ją papildo. (Juokiasi).
– Esate veiklos žmogus. Priklausote arba vadovaujate įvairioms komisijoms, darbo grupėms, nestinga veiklos įvairiose nacionalinėse ir tarptautinio bendradarbiavimo grupėse, tarybose. Taip pat esate Vilkaviškio „Rotary“ kubo narė. Kaip visur suspėjate? Ar lieka laiko sau? Ką veikiate laisvalaikiu?
– Be šių veiklų, kurias išvardijote, beveik 10 metų vadovauju Vilkaviškio miesto vietos veiklos grupei, esu Miestų vietos veiklos grupių tinklo steigėja ir valdybos narė, Nacionalinės šeimos tarybos narė. Viską gyvenime vertinu kaip naudingą patirtį. O jeigu gyvenimą planuoji, galima visur suspėti.
Laikas sau – man erdvė augti. Gal keistai nuskambės, bet pasiruošimas darbo grupei ar komisijai diskutuojant, surandant bendrus sprendimus ir sulaukiant gerų pokyčių ir yra tai, kas mane augina. Sėkmė motyvuoja.
Ką veikiu laisvalaikiu? Prisimenu, vaikystėje mama mane bardavo, kai sukarpydavau jos rūbus ir persisiūdavau sau. Visada patiko modeliuoti ir siūti. Kai baigusi Kauno technologijos universitetą ir įgijusi inžinierės technologės specialybę „Žemkalnijos“ siuvimo akcinėje bendrovėje įsidarbinau pamainos meistre, išmokau tai daryti technologiškai teisingai. Iki dabar laisvalaikiu mėgstu siūti, taip pat moku megzti virbalais ir nerti vąšeliu. Vienu gyvenimo tarpsniu siuvimas ir mezgimas buvo pragyvenimo šaltinis.
Taip pat patinka gaminti maistą, netgi turiu keletą savo firminių patiekalų. Tai – žemaitiškas kugelis su mėsa, įdaryta višta, varškės pyragas, pyragėliai su grybų įdaru.
Pasikraunu keliaudama. Kiekvienais metais kartu su vaikais keliaujame po Europą, aplankome vis kitą vietovę.
– Aktyviai dalyvaujate ir politikoje. Užpraeitoje kadencijoje kandidatavote į Seimą, įgijote patirties šioje srityje. Visi tikėjosi, kad ir šiemetiniuose rinkimuose tarp kandidatų į Seimo narius išvys Jūsų pavardę, bet taip neatsitiko. Kodėl?
– Jeigu atvirai, tai tik dėl asmeninių priežasčių. Po tėvelio mirties labai suprastėjo mamos sveikata, o labiausiai ji bijojo vienatvės. Vien ta mintis, kad dirbsiu Vilniuje ir mažai būsiu namuose, ją labai baugino. Visada buvau globėja ir rūpinausi savo artimaisiais, todėl sprendimas nekandidatuoti man atrodė teisingiausias.
Esu dėkinga Joriui Juškauskui ir visai Socialdemokratų partijos Vilkaviškio skyriaus tarybai, kad suprato mane, palaikė ir kartu priėmėme tokį sprendimą. Nuošaly nelikau, tapau rinkimų štabo vadove ir kuo galėjau, padėjau Joriui. O jis rinkimuose pasirodė kaip tikras šaunuolis.
– Grįžkime prie vaikų. Vilkaviškyje, kai jie dar mokėsi mokykloje, pasižymėjo ne tik kaip gabūs mokiniai, bet ir kaip šaunūs jauni žmonės, aktyvūs organizatoriai, visuomenininkai. Ką dabar veikia Jūsų vaikai?
– Tomas Vilniaus universitete apsigynė daktaro disertaciją apie ankstyvąją katalikišką baroko meno teoriją ir dėsto lotynų kalbą, yra Klasikų asociacijos pirmininkas, organizuoja kultūrinius ir švietimo renginius, rašo tekstus apie antikos kultūrą. Taip pat jis yra vienas iš Filomatų mokslinės draugijos atkūrėjų ir vadovų. Ten veda akademinius būrelius apie Dantės poeziją ir italų neorealizmo kiną – to mokėsi Bolonijos universitete. Taip pat „LRT Klasikos“ televizijoje veda „Kalbos ryto“ laidą. Neseniai pristatė visuomenei į lietuvių kalbą išverstą ir savo šmaikščiais komentarais papildytą knygą – Aristofano komediją „Lisistratė“. Na, o gruodžio pradžioje Vilniaus universitetas dr. Tomą Riklių paskelbė geriausiu 2024 m. Filologijos fakulteto dėstytoju.
Dukra Dovilė Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijo transporto ekonomikos ir logistikos bakalauro laipsnį, o Vilniaus universitete studijavo Žmogiškųjų išteklių valdymo magistrantūros programoje. Dovilė sudariusi darbo sutartį su DSV centrinės būstinės Group HR padaliniu, kuris yra Kopenhagoje, todėl pastaruosius ketverius metus ji gyveno Danijoje ir dirbo mokymų vadove. Pirmajame trejetuke pasaulyje pagal apyvartas esanti logistikos kompanija daug investuoja į naujų atstovybių kūrimą, žmonių apmokymą. Dovilė atsakinga už globalias mokymų programas, orientuotas į naujus įmonės darbuotojus. Tikrai žaviuosi dukra, kuri, būdama vos 30 metų, skraido po pasaulį ir nepaisydama kultūrinių, kalbos skirtumų puikiai susitvarko su jai pavestu darbu. Šiuo metu gyvena ir tęsia tuos pačius darbus Vilniuje, nors darbo reikalais ir toliau keliauja po pasaulį. Be to, Dovilė tarnauja Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose, turi laipsnį.
– Ar mėgstate pasivaikščioti po Vilkaviškį? Gal turite mėgstamą vietą, kurią vis norite aplankyti ar svečiams parodyti?
– Nesu tas žmogus, kuris kasdien stengiasi nueiti 10 tūkstančių žingsnių, bet jeigu tik yra laiko, vaikštau pėsčiomis.
Atvykusius svečius stengiuosi nuvesti į paupį. Vaikščiodami puikiu taku sustojame prie „Rotary“ klubo medelių, prie Sūduvio laivo inkaro, apžiūrime Napoleono karių kompoziciją, kitus šiame paupio take esančius objektus. J. Basanavičiaus aikštėje pasėdime ant gerumo suolelio, apžiūrime senojo miesto maketą, užeiname į katedrą, aplankome autobusų stotį.
Visiems būtinai pareklamuoju Vilkaviškio ledus, kitą gurmanišką mūsų krašte pagamintą produkciją.
– Ką palinkėtumėte švenčių proga Vilkaviškio krašto žmonėms?
– Artėjančios šventės – tai puikus būdas parodyti rūpestį, meilę ir dėmesį tiems, kuriuos mylime. Nebijokime to parodyti ir skirti kuo daugiau laiko bendrystei.
Visiems linkiu jaukių Kalėdų švenčių ir prasmingų, kūrybingų Naujųjų Metų.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.