Jaunoji pianistė stebina branda

Andrius GRYGELAITIS

Kauno valstybinės filharmonijos salė aidėjo nuo žiūrovų plojimų, kai kūrinį baigė groti jaunoji pianistė Auksė Žukauskaitė. Netrukus prie vilkaviškietės priėjęs dirigentas Vytautas Lukočius paspaudė jai ranką, o tuo metu mergaitės akyse suspindo džiaugsmo ašaros.

Pakviečia vienetus

Tai buvo neįkainojama akimirka, kurią vienuolikmetė Auksė atsimins visą gyvenimą. Ji užfiksuota tradicinio kas dvejus metus vykstančio konkurso „Jaunieji fortepijono lyderiai“ metu.

Per pasirodymą Vilkaviškio muzikos mokyklos 6 klasės mokinė kartu su Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru atliko M. K. Oginskio kūrinį „Polonezas c-moll“, kurio aranžuotę parašė neseniai į amžinybę išėjęs kompozitorius Andrius Kulikauskas. Deja, tai buvo paskutinis jo darbas.

Įprastai į „Jaunųjų fortepijono lyderių“ konkursą kviečiami tik patys gabiausi šalies pianistai, įvairiuose konkursuose nuolat patenkantys tarp laureatų. Iki šiol tokią galimybę turėjo vos vienas vilkaviškietis – Simas Šukaitis.

A. Žukauskaitė čia pateko dar gegužę vykusioje atrankoje iškovojusi „Grand Prix“ apdovanojimą.

„Tiesą pasakius, didelių vilčių atrankoje nepuoselėjome, todėl kai paskelbė, jog Auksė pripažinta geriausia pianiste, mus ištiko lengvas šokas“, – prisiminė mergaitės mokytoja Lina Kazakevičienė.

Pati Auksė prisipažino ne iš karto supratusi, ką padarė. Ji išgirdo, kad gaus galimybę pagroti kartu su kameriniu orkestru, tačiau iš pradžių manė, jog tai įvyks per kokią nors pamoką. Tik vėliau mergaitė suvokė, kad jai teks su orkestru pasirodyti koncerte.

Du skirtingi dalykai

Dar prieš pagrindinį koncertą Auksė dalyvavo dviejose repeticijose. Per jas iš visoje šalyje žinomo dirigento V. Lukočiaus ji gavo išties nemažai vertingų patarimų. Kaip sakė Vilkaviškio muzikos mokyklos direktorius Artūras Pečkaitis, dirbti su V. Lukočiumi gali tik geriausi muzikantai, kadangi jis yra labai reiklus, palaikantis didelį darbo tempą.

„Atlikėjai privalo greitai orientuotis, jiems praktiškai negalima klysti. Auksė puikiai su tuo susitvarkė. Ji – labai talentinga ir gabi mergaitė. Tai – naujoji mūsų žvaigždutė, garsinanti tiek mokyklos, tiek viso rajono vardą“, – gražių žodžių A. Žukauskaitei negailėjo A. Pečkaitis.

Neįkainojama patirtimi Auksei tapo ne tik darbas su V. Lukočiumi, bet ir grojimas su orkestru.

„Per pirmąją repeticiją stengiausi groti kaip mokykloje, kartu bandžiau įsiklausyti ir į orkestrantus. Lengva nebuvo. Per antrąją repeticiją viskas ėjosi geriau – girdėjau ir save, ir orkestrą“, – pasakojo jaunoji pianistė.

Ji neslėpė, kad koncerto dieną šiek tiek jaudinosi, tačiau kai išgirdo žiūrovų plojimus, įtampa dingo. Mergaitė tuomet tiesiog ėmė mėgautis akimirka.

„Yra didelis skirtumas groti vienai ir kartu su orkestru. Kai prie fortepijono sėdžiu viena, niekas manęs negali pridengti. Esu visiškai atsakinga už atliekamą kūrinį. Orkestras gali užmaskuoti nedideles klaideles. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pasirodyti šiame konkurse. Tai buvo neįtikėtina patirtis“, – teigė A. Žukauskaitė.

Netrukus ji turės dar vieną galimybę pasirodyti su VDU kameriniu orkestru. Tai bus sausio 10 d. Vilkaviškio kultūros centre vyksiančiame finaliniame Vilkaviškio muzikos mokyklos 60 metų jubiliejui skirtame koncerte.

Nesuvaidintos emocijos

Šiandien A. Žukauskaitę neabejotinai galima laikyti viena talentingiausių jaunųjų pianisčių visoje šalyje. Ji nuolat iš įvairių konkursų grįžta iškovojusi aukščiausias vietas. Mergaitės apdovanojimų sąraše – per 60 laimėjimų. Talentinga moksleivė net yra sulaukusi kvietimo mokytis Vilniuje, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tačiau palikti Vilkaviškio ji neketina.

Pianinu Auksė susižavėjo būdama 4–5 metukų. Tuomet šiuo instrumentu groti pradėjo vyresnė jos sesuo Austėja. Jaunėlei nuo pat pradžių patiko pianino skambesys, todėl mergaitė ėmė prašyti pamokyti groti ir ją. Pirmas kūrinys, kurį talentingoji pianistė išmoko, buvo „Du gaideliai“.

Vilkaviškio muzikos mokyklą Auksė pradėjo lankyti būdama šešerių. Mokytoja L. Kazakevičienė iki šiol prisimena vieną iš pirmųjų pamokų.

„Tąkart su ansambliu grojome kūrinį „Vilkas grikius sėjo“. Kai Auksė jį išgirdo, pašoko nuo kėdės ir sušuko, kokia yra laiminga, kad pradėjo mokytis mūsų mokykloje. Tai buvo nesuvaidintos emocijos“, – prisiminė L. Kazakevičienė.

Ji stebėjosi mergaitės branda ir pasiryžimu groti bet kokiomis sąlygomis. Pirmieji metai nebuvo patys palankiausi. Pasaulį sukausčius COVID-19 pandemijai A. Žukauskaitė ilgai mokėsi nuotoliniu būdu.

Pravers ateityje

Auksė yra be galo kruopšti ir atsakinga mokinė. Ji neslėpė, kad kartais galvoja, jog nesugebės pagroti vieno ar kito kūrinio, tačiau visada į priekį veda noras užbaigti pradėtą darbą. Puikią muzikinę atmintį turinti vilkaviškietė galiausiai sugeba susitvarkyti su kylančiais iššūkiais.

„Manau, kad tai, ką darau dabar, man pravers ateityje. Noriu ir toliau tobulėti. Meilė muzikai kasdien tik didėja. Nežinau, ar su ja siesiu ateitį, bet neabejoju, jog muzika vienaip ar kitaip mane visada lydės“, – kalbėjo jaunoji pianistė.

Ji juokavo, kad į konkursus, kurių kasmet būna bent 10–12, vyksta ir dėl dar vienos priežasties. Save gurmane vadinanti A. Žukauskaitė po jų su tėvais, sesėmis ir mokytoja visada vyksta į Auksės pasirinktą kavinę ir ten skanauja mergaitės norimų patiekalų.

„Auksė – be galo darbšti ir turinti neeilinį talentą, o jam skleistis padeda ir besąlygiškas tėvų palaikymas bei mokytojos įdirbis. Tik šioms trims jėgoms dirbant kartu galima pasiekti gerų rezultatų“, – pabrėžė A. Pečkaitis.

Kuriozai scenoje

Iki šiol iš visų konkursų, kuriuose teko dalyvauti, A. Žukauskaitei labiausiai įsiminė vykęs Vienoje. Ten ji užėmė pirmąją vietą ir buvo įvertinta specialia nominacija už atliktą lietuvišką pjesę. Širdį paglosto ir pernai Kaune vykęs konkursas „Muzikos garsai“, kuriame ji iškovojo „Grand Prix“ . Beje, šiame konkurse dalyvavo ir jauniausioji Auksės sesuo Agota, kuri taip pat turi potencialą tapti gera pianiste.

Aukščiausių vietų per mergaitės karjerą būta ir daugiau. Ji su šypsena iki šiol atsimena Kaišiadoryse vykusį konkursą, kuriame grojant nuo suknelės nukrito plunksna ir prilipo prie piršto.

„Tai šiek tiek išmušė iš vėžių. Pastebėjau, kad ėmiau kitaip groti, bet komisija, matyt, to nepajautė, nes man skyrė „Grand Prix“ “, – juokėsi vienuolikmetė.

Kuriozą prisiminė ir Auksės mokytoja L. Kazakevičienė. Ji pasakojo, kad maždaug prieš trejetą metų iki vieno koncerto likus vos penkioms minutėms jos auklėtinė įlindo į spintą ir net nesiruošė lipti į sceną.

„Kažkaip ją vis tik pavyko iškrapštyti iš spintos, o Auksės pasirodymas sužavėjo visus. Mergaitė tąkart gavo apdovanojimą už geriausią kūrinio atlikimą“, – su šypsena prisiminimais dalijosi L. Kazakevičienė.