Suvalkiečiams dirbti be atlygio – garbė

Eglė KVIESULAITIENĖ

Artėjant didžiosioms metų šventėms atveriame širdis atjautai, gailime kenčiančiųjų nepriteklių, norime dalintis gerumu. Tačiau labdaros ir paramos organizacijoms talkinantys savanoriai tokiomis mintimis gyvena nuolat ir skuba padėti kiekvienam stokojančiam pagalbos. Ar savanorystė – tik mada, o gal ir nauda, diskutavo nevyriausybinių organizacijų, valdžios, bendruomenių atstovai, įstaigų vadovai, pedagogai.

Situacija gera

Į diskusiją pakvietė Vilkaviškio krašto vietos veiklos grupė, drauge su kolegomis iš Ignalinos, Elektrėnų bei Sakartvelo miesto Tetritskaro dalyvaujanti tarptautiniame bendradarbiavimo projekte „Savanorystės galia“. Diskusijoje dalyvavę biudžetinių įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų atstovai pripažino, kad mūsų rajone, palyginus su kitais, situacija labai gera: veikia Raudonojo Kryžiaus, Maltos ordino, „Maisto banko“, „Carito“ labdaros organizacijos, vienijančios dešimtis savanorių, aktyvūs LIONS bei „Rotary“ klubai, visuomeniškas jaunimas buriasi prie kultūros bei jaunimo centrų. Taigi suvalkiečiai neatlygintinai dirba noriai ir tai laiko garbingu užsiėmimu.

Diskusiją moderavęs visuomenininkas, rajono Tarybos narys Žilvinas Gelgota pasidalijo įspūdžiais iš kitų rajonų ir neseniai lankytos Ignalinos, kur nevyriausybinių organizacijų bei savanorių nė su žiburiu nerasi. Tačiau, anot aktyviai savanoriaujančio politiko, visuomet yra galimybių tobulėti, tad verta susirinkus padiskutuoti, pasidalinti įžvalgomis. Tik pirmiausia reikėtų suprasti, kas yra tikroji savanorystė, o kas narystė organizacijoje ar bičiulystė.

Padeda vieni kitiems

Vilkaviškio krašto vietos veiklos grupei bei Raudonojo Kryžiaus skyriui vadovaujanti Lina Kružinauskienė kalbėjo, kad turi apie 40 savanorių, tad prireikus pagalbos nereikia sukti galvos – visada sulaukia pasirengusiųjų padėti. Organizuodamos labdaros renginius visuomeninės organizacijos dažnai padeda vienos kitoms, aktyviai talkina kaimų bendruomenės. Neseniai vykusioje „Maltiečių sriubos“ akcijoje plušo ir Maltos ordino organizacijos, ir Raudonojo Kryžiaus savanoriai, o kelių kaimų bendruomenės privirė puodus sriubos. Tad, anot L. Kružinauskienės, reikia tik kreiptis, kalbėti, ir pagalbos visada sulauksi.

Tačiau ne visos organizacijos turi pakankamai daug savanorių, be to, pagalbos organizuojant didesnės apimties renginius dažnai prireikia ir biudžetinėms įstaigoms.

Visuomenės sveikatos biuro vadovė Laura Sadauskienė neabejojo, kad organizuodami pėsčiųjų ar dviračių žygius be savanorių pagalbos prapultų.

Rajono savivaldybės vicemerė Daiva Riklienė priminė visuomenę suvienijusį pandemijos laiką, kai be savanorių pagalbos būtų neišsivertę nei medikai, nei likti namuose skatinti senjorai.

Nežino, kur rasti

„Maisto banko“ koordinatorė Diana Vabuolaitė sakė sulaukianti savanorių pagalbos. Savo jėgomis prisideda laikinai darbo neturintys ir Užimtumo tarnyboje registruoti žmonės, nuolatiniai savanoriai, socialinės-pilietinės veiklos valandų siekiantys užsidirbti moksleiviai. Visgi neseniai Dianai teko patirti situaciją, kai skubiai prireikus savanorių daugelis atvykti negalėjo ir visą savaitgalį ji viena prekybos centre rinko maisto produktus. „Maisto banko“ atstovė nežinojo, kur dar galėtų kreiptis, kad rastų galinčių pagelbėti savanorių.

Šūklių kaimo bendruomenės pirmininkas Vytautas Lekešius taip pat pritarė, kad organizuodami renginius pasitelktų savanorius, bet paprasčiausiai nežino, kur jų reikėtų ieškoti.

Diskusijos dalyviai pritarė, kad šioje srityje trūksta koordinavimo, nes tie, kuriems reikia pagalbos, nežino, kur ją galėtų rasti.

Daugelis skeptiškai vertino mokyklose privalomas atidirbti socialinės-pilietinės veiklos valandas, svarstė, ar tikrai ši ugdymo priemonė pasiekia norimą tikslą. Dažnai jaunimas savanoriauti siūlosi tik dėl papildomų balų stojant į aukštąsias mokyklas. Tiek pedagogams, tiek moksleiviams sunku surasti veiklų, tad privalomos valandos dažnai „užskaitomos“ už tokius darbus, kuriuos vargiai susiesi su socialiniu ar pilietiniu ugdymu.

Jaunimas norėtų

Vaikų ir jaunimo centro direktorė Elena Čepaitė įsitikinusi, kad vaikai norėtų būti naudingi visuomenei, įsilieti į savanoriškas veiklas, bet paprasčiausiai nežino, kur jų rasti. Taigi moksleivius galima skirstyti į tuos, kurie iš tiesų norėtų būti naudingi, ir į tuos, kuriems reikia „atidirbti“ vadinamąsias socialines valandas. Tačiau abiejose grupėse daug tokių, kurie tiesiog nežino, kaip susirasti savanoriškos veiklos.

E. Čepaitė neabejojo, kad šiuolaikinių vaikų gebėjimais galėtų pasinaudoti vyresnio amžiaus žmones jungiančios visuomeninės organizacijos – Trečiojo amžiaus universitetas, pagyvenusių žmonių klubai, žmonių su negalia draugijos ir kt. Nors pastarųjų nariai savanoriauja kitose veiklose, jaunimo žinios ir gebėjimai jiems labai praverstų, ir tai būtų puikus savanorių bendradarbiavimo pavyzdys.

Pilviškių „Santakos“ gimnazijos pedagogė Ina Kirvelaitienė kėlė susisiekimo problemą. Anot jos, jaunimas mielu noru sutiktų savanoriauti, tačiau dažniausiai visos veiklos vyksta rajono centre, tad patiems dar nevairuojantiems jaunuoliams kyla problema nuvykti iki savanorystės vietos.

Būtinas centras

Kaimo bendruomenių pirmininkai dalinosi gerąja patirtimi, kaip kažkada dienos centrus patys lankę jaunuoliai sugrįžta pabendrauti su mažesniaisiais, padeda paruošti jiems pamokas. Šią praktiką būtų galima pritaikyti plačiau ir tai būtų savanoriška pagalba bei puikus bendruomeniškumo pavyzdys.

Diskusijoje išsirutuliojo idėja steigti savanorystės centrą, kuris koordinuotų savanoriškas veiklas. Būtų puiku socialiniuose tinkluose turėti platformą, kurioje būtų informacija apie savanorių poreikį vienoje ar kitoje veikloje, o savanoriauti norintys žmonės galėtų paskelbti, kuriuo metu yra laisvi ir pasirengę laiką skirti savanorystei.

Diskusijos dalyviai priėjo prie išvados, kad savanorystę labiausiai skatina šeimos pavyzdys, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Todėl viliamasi, jog savanorystė neliks tik mados reikalu, o taps prasminga veikla, kuriančia pridėtinę vertę tiek visuomenei, tiek pačiam savanoriui.