Suvalkijoje gimusio vikaro Juozo Montvilos kelionė garsiuoju laivu „Titanikas“ buvo paskutinė. Marijampolės krašto sūnus tikinčiųjų atmintyje išliko legenda. Atsisakęs vietos gelbėjimosi valtyje stiprino skęstančiųjų dvasią – meldėsi į vandenyną grimztančio laivo denyje.
Juozas Montvila gimė 1885 m. Nendriniškių kaime. Tarp Marijampolės ir Igliškėlių esančiame kaimelyje pastatytas paminklinis akmuo. Juozo senelis garsėjo savo gabumais – slapta mokė kaimo vaikus lietuvių kalbos. Senelė buvo pamaldi moteris – nepaleisdavo rožančiaus iš rankų. Dvasininko tėvas kilęs nuo Šunskų. Montvilų šeimoje užaugo aštuoni vaikai.
Carinėje Lietuvoje iš Juozo buvo atimtos vikaro pareigos. Amerikoje gyvenęs brolis Petras pakvietė jį atvykti į Brukliną. Juozas iškeliavo per Rytprūsius, pasiekė Angliją. Dvasininkas turėjo galimybę rinktis kitą laivą, bet norėdamas išvengti jūros ligos pasirinko didesnį – „Titaniką“.
Sename tarpukario laikraštyje „Šaltinis“ rašoma apie nenuskandinamu vadinto laivo statybos subtilybes. Esą prie laivo statybos dirbę žmonės buvo ateistai. Norėdami pasityčioti ant laivo sienų prirašinėjo tam tikrų frazių: „Net Kristus negalėtų paskandinti tokio laivo“ arba „Nėra Dievo, kuris galėtų nugramzdinti jį jūros vilnyse“. Tai išvydę katalikai laiškuose rašė esantys įsitikinę, kad šis laivas nepasieks Amerikos krantų.
Didysis technikos stebuklas į pirmą ir paskutinę kelionę išplaukė 1912 m. balandžio mėnesį.
Juozas Montvila kelionės metu koplytėlėje aukodavo šv. Mišias. Tuo metu jis ruošėsi Atvelykio pamokslui – mokėjo rusiškai, lenkiškai, lotyniškai, angliškai ir vokiškai.
Atėjo sekmadienis, balandžio 14-oji. Visi trys laivu plaukę kunigai dalyvavo mišiose. Jaunimas lakstė po denį, dainavo, griežė orkestras. Atėjus vakarui salėse, restoranuose įsižiebė šviesos, šokio sūkuryje sukosi poros.
Aloyzas Každailis knygoje „Laivai ir jūrininkai“ rašė, kad „naktis buvo pilna žvaigždžių, pakankamai vėsi, o vandenynas ramus kaip stiklas.“
Laivas plaukė greitai. Vieniems saldžiai miegant kajutėse, kitiems besilinksminant salėse laivo telegrafas priėmė ne vieną įspėjimo signalą. Žinutėse buvo rašoma apie vandenyne plūduriuojančius ledo kalnus. Buvo raginama keisti kelio kryptį.
Laivas su ledkalniu susidūrė jau sutemus – iki vidurnakčio buvo likusios keliolika minučių. Netrukus po smūgio laivą sustabdė kapitono įsakymas. Tarp keleivių pasirodė pirmieji panikos ženklai. Apie pirmą valandą nakties skęstančio laivo agonijos nuslėpti buvo neįmanoma. Pasigirdo garsus pavojaus signalas ir raginimai keleiviams išeiti ant denio.
Sakoma, kad „Titanikas“ neturėjo raudonų pavojaus raketų. Pradėjo signalizuoti į dangų baltomis spalvomis. Vienas laivas pamanė, kad sulaukė sveikinimo, todėl saliutavo raketomis atgal.
Į gelbėjimo valtis sodinami keleiviai pranešė jūreiviams, kad denyje yra trys kunigai. Jiems buvo pasiūlytos vietos valtyse. Dvasininkai mandagiai padėkojo ir atsisakė. Visi trys teikė palaiminimus to prašiusiems žmonėms. Šią žinią pasakojo Juozo Montvilos sesuo Elžbieta Raibikienė. Apie kunigų maldą su skęstančiais keleiviais liudijo ir kiti išsigelbėjusieji.
Laikraštis „Šaltinis“ 1912 m. publikacijoje rašė: „Išsigelbėję keliauninkai pranešė laikraščiams, kad kunigai atsisakė sėstis į pagalbos laivelius. Kuomet laivas jau grimzdo gilyn, išsigelbėjusieji matė kunigą su savo kelionės draugu stovinčius ant laivo lubų ir duodančius išrišimą nelaimingiems keliauninkams, su kuriais drauge ir nuskendo.“
Iš koplytėlės išėjęs ant skęstančio laivo denio pasirodė orkestras. Grojo liūdnas melodijas – teigiama, kad Bethoveno laidotuvių maršą ir giesmę „Dieve, arčiau Tavęs“. Kai kurie keleiviai pradėjo giedoti.
Jūreiviai į vandenyną leido pustuštes valtis. Jos šokinėjo bangose. Laivo įgula ramino, kad įvyko nesusipratimas. Laivas netrukus bus pataisytas. Keleiviai tikėjo jais. Atsisveikindami su įlipusiaisiais į valtis, sakydavo, kad susitiksim ryt prie pusryčių stalo. Turtuolis Astoras įsodino savo jauną nėščią žmoną ir pabučiavęs ištarė: „Iki pasimatymo Niujorke.“
Panika vis didėjo. Tie, kurie mokėjo gerai plaukti, šoko į vandenį ir vijosi tolstančias valtis. Kiti plėšė laivo medieną, griebė, kas pakliuvo, norėdami išsilaikyti ant vandens. Kai kurie keleiviai užmigo kajutėse – ne visi pabudo. Ginkluotieji revolveriais ir peiliais mėgino prasiskverbti į paskutines valtis. Laivo įgulos nariai paleido šūvius sau į galvas.
Išsigelbėję liudininkai regėjo, kaip aplink laive buvusius kunigus klūpojo ne tik katalikai, bet ir protestantai. Vienas iš kunigų iškėlęs kryžių skubiai vaikščiojo nuo kajutės prie kajutės – laimino ir guodė. Beveik visi keleiviai meldėsi verkdami.
Kiek po antros valandos nakties laivas pradėjo grimzti. Pasigirdo sprogimai ir užgeso šviesos. Išsigelbėjęs laivo kūrikas pasakojo: „Dar atsigręžiau. Laivas apie 40 metrų kyšojo iš vandens ir atrodė kaip į dangų rodantis pirštas. Girdėjosi pagalbos šaukiančių žmonių balsai ir giesmė „Dieve, arčiau Tavęs.“
Kiti liudininkai prisiminė, kad aplink kunigus matė minias žmonių. Dvasininkai juos žegnojo, ruošė mirčiai.
Netrukus laivas išnyko nuo vandenyno paviršiaus. Žuvo daugiau kaip 1 500 žmonių. Vandens paviršiuje matėsi įvairių medžio nuolaužų, baldų, čiužinių.
Drauge su kunigu Juozu nuskendo dar keli lietuviai. Sakoma, kad Amerikos dienraščiai iškėlė aikštėn trijų dvasininkų pasišventimą ir vadino juos didvyriais.
Laivo „Karpatija“ įgula surinko iš valčių išgyvenusiuosius ir nugabeno juos į Niujorko uostą. Su dideliu nerimu čia jau laukė artimieji – tikėjosi išvysti gyvus giminaičius. Buvo atvykęs ir kunigo Juozo brolis Petras Montvila. Šis visą gyvenimą kaltino save dėl brolio žūties.
Į nuskendusio „Titaniko“ vietą vėliau atplaukė kitas laivas. Surinko paviršiuje buvusius kūnus. Suskaičiavo jų daugiau nei tris šimtus. Kūnai jau buvo neatpažįstami.
Tarp rastų aukų buvo orkestro vadovo kūnas. Greta – apgadintas smuikas. Anglijos kapinėse, muzikanto antkapyje, iškalti giesmės žodžiai „Dieve, arčiau Tavęs.“
Netoli Marijampolės gimusio Juozo Montvilos atminimas įamžintas Nendriniškių kaime – pastatytas sutana apgaubtas paminklinis akmuo. Praėjusių metų pabaigoje dvasininko vardu buvo pavadinta ir viena iš Vilkaviškio gatvių.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.