Magdalenos meno mįslės

2025 m. sausio 5 d. dailininkei ir mecenatei Magdalenai Birutei Stankūnaitei-Stankūnienei, gimusiai Vilkaviškio apskrityje, Šunskų parapijoje, Oželių kaime, sukaktų šimtas metų. Šia proga Vilkaviškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka kviečia prisiliesti prie jos kūrybos – vizualaus pasakojimo apie nepalaužtą dvasią, vertą storo romano puslapių.

Menas – galimybė įamžinti ir užsimiršti

Kai 1958-aisiais žengė pirmuosius žingsnius į profesionaliojo meno pasaulį, Magdalena Birutė Stankūnaitė-Stankūnienė (1925 01 05–2017 11 26) buvo jau susiformavusi asmenybė, išgyvenusi laimingą vaikystę ir karo siaubą, stebuklingu būdu išvengusi tremties, patyrusi emigrantės dalios netikrumą, mažamečio sūnaus netektį ir santuokos griūtį.

Gali kilti klausimas, kam jai to reikėjo. Juk Anglijoje jau turėjo pragyvenimo šaltinį ir įstengė ne tik save išlaikyti, bet ir gyventi turiningą gyvenimą. Baigusi siuvimo kursus karo stovykloje Oldenburge ir ten pradėjusi mokytis anglų kalbos, dirbdama keletą metų praleidusi kituose Anglijos miestuose, 1952 m. Magdalena atvyko į Londoną, kur susirado siuvėjos darbą, o vakarais lankė rūbų dizaino kursus. Išvaizdžiai merginai tekdavo pabūti ir modeliu, tad po darbo ji dar mokėsi manekenių mokykloje. Po vieno iš demonstravimų ją pakvietė dirbti į prestižinę drabužių parduotuvę rūbų pritaikymo konsultante. Taigi ji, kaip sakoma, atsistojo ant kojų, galėjo lankyti teatrus bei operą, o per atostogas keliauti po Angliją ir kitus kraštus.

Tai vis dėlto kam Magdalenai prireikė meno studijų Londone, Šv. Martyno meno akademijoje?

Vėliau, prisimindama savo pradžią, Magdalena sakė tada pajutusi gyvenimo trapumą bei troškimą kito pasaulio, kuriame galėtų užmiršti išgyventus skausmus. Taigi menas jai buvo gyvenimo įamžinimo ir užsimiršimo forma.

Debiutantė įtikino kritikus ir žiūrovus

Kokias galimybes jai teikė meno situacija 1958-aisiais? Tai buvo laikotarpis, kai meninės formos prasme dailininkas galėjo sau leisti viską – piešti modernia maniera ar kartoti ir savaip pritaikyti praeities stilius. Protestuoti prieš kokius nors suvaržymus jau nebuvo prasmės: galėjai nupiešti juodą kvadratą baltame fone kaip Kazimiras Malevičius, žmogų su violončelės kūnu kaip Markas Šagalas, pritaškyti ant drobės dažų kaip Džeksonas Polokas ar tiesiog smagiai ir galingai brūkštelėti per drobę plačiu teptuku kaip Francas Klainas – žiūrovo jau negalėjai niekuo nustebinti. Tačiau Magdalena, regis, ir nenorėjo stebinti – siekė išreikšti tai, kas glūdėjo jos viduje. Todėl atkakliai stūmėsi į priekį: kai 1960 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, toliau tęsė meno studijas Čikagos meno mokykloje, Bogano meno kolegijoje, lietuvių dailės studijoje „69“ bei lietuvių dailininko Viktoro Petravičiaus studijoje. Baigusi Čikagos dailiųjų menų akademiją, 1973 m. gavo dailininkės diplomą ir toliau ėjo savo keliu.

Jau pačioje savo kelio pradžioje Magdalena sugebėjo įtikinti kritikus ir žiūrovus: dar besimokydama surengė savo pirmąją personalinę parodą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje Čikagoje, vien 1968 m. ir 1969 m. dalyvaudama parodose gavo tris premijas. Pasipylė nauji darbai, naujos parodos, naujos premijos. Kokia Magdalenos meno paslaptis, kad jis nebuvo atmestas kaip daugelio kitų, ir jai nereikėjo badauti ir skursti, o priešingai – ji tapo didžia Lietuvos kultūros ir meno mecenate, kuri ne tik pati nealko ir nevargo, bet ir padėjo kitiems?

Talentą įrodė „Metų laikai“

Magdalena buvo labai produktyvi dailininkė, kurios darbų, interesų apimtį aprėpti gana sunku. Kūrybos pradžioje jai buvo nesvetima vitražą ir karpinius primenanti abstraktoka vaizdo komponavimo maniera („Gėlės“ (1965), „Muzikantai“ (1969), „Taurės“ (1970) ir kt.). Neatsitiktinumas, kad Magdalena kūrė ir spalvotas mozaikas (‚Paukščiai“ (1967). Tačiau ji neabejotinai gebėjo ir piešti, o tas nebūtinai būdinga moderniam dailininkui – apie tai liudija išraiškingi moters aktai (1972–1973), „Moteris su skėčiu“ (1970) ar „Mergaitė“ (1972), gražią, taiklią liniją derinantys su drąsiais spalviniais potėpiais.

Vis dėlto tikrasis savito talento proveržis įvyko su medžio raižiniais „Metų laikai“ (1968–1969). Tradicinę temą Magdalena interpretuoja kaip dvylika mėnesių, pasitelkdama Lietuvos kaimo gyvenimo vaizdus. Šiuose grafikos lakštuose verda gyvenimas: žmonės juose verpia ir audžia, pjauna malkas ar semia vandenį, krauna šieną, gano karves ar siaučia sniege.

Kompozicijos sudėtingos, puikiai perteikti judesiai, piešimo maniera primityvi. Tačiau Magdalena įrodė, kad geba pavaizduoti ir žmones netikėtomis pozomis, ir gyvulius sudėtingais rakursais, kaimo architektūrą ir augmeniją. Žiūrėdami į juos atsiduriame pačiame kaimo gyvenimo verpete, esame įtraukiami į vaizdą, kuris labai paveikus dar ir todėl, kad dailininkė beveik nevaizduoja dangaus. Ypač ekspresyvus „Gruodis“, nupieštas itin laisva, nevaržoma maniera. Daugelis moka piešti, bet ne visi dailininkai geba perteikti nuotaiką. Kokia Magdalenos meno mįslė, kad mes panūstame dalyvauti jos pasaulyje? Ar tai nebus jos laimingų vaikystės dienų ilgesys, toks stiprus, kad prireikė viso ciklo jam išreikšti? Neatsitiktinai dailininkė grįžo prie šių kompozicijų 1983 m. ir 1984 m., perteikdama jas aliejumi.

Ankstyvieji ciklai

Ditpikui „Studija“ (1972) būdingas nuogo kūno ir ornamentinio fono, kaip lygiaverčių paveikslo elementų, derinimas. Kūnas tarsi įaudžiamas į foną lyg tekstilėje, tačiau žmonių kūno formos ne geometrinės, o fono ornamentai gaivališkomis bangomis užpildo paveikslo plotą. Beje, antrojo diptiko raižinio personažas yra išskirtinis, nes dailininkė apdovanoja jį veido bruožais, o tai jos kūrybai nėra būdinga. Kodėl žmonės jos paveiksluose beveidžiai? Tai – dar viena Magdalenos meno mįslė.

Triptike „Erdvėje“ (1974) žmogaus figūros apskritai yra nuasmenintos. Jos ne apsuptos ornamentais, o pačios jais tapusios. Ornamentai ne grynai geometriniai ir ne grynai organiniai, ir Magdalena vėl užmena skaitytojui mįslę: nejaugi visuma, kurioje gyvena žmogus, yra tokia galinga, kad visiškai sau pajungia žmogų kaip asmenybę?

Triptike „Motinos“ (1976) matome tarpinį vaizdą tarp beveidiškumo ir bruožų: juodai margame fone, kuriame teka spalvotos negriežtai nupieštų ornamentų srovės, iš kurių išauga ir žmonių figūros, matome pailgas stilizuotas moterų galvas. Jų nosys vienodai juodos, lūpos irgi juodos, tik charakteringesnės. Atrodo, jog jos apsigaubusios galvas juodomis skaromis, ir – kas labiausiai netikėta – jų akys uždengtos juodais raiščiais ar domino. Šįkart paslapties skraistę praskleidžia pati menininkė: ji grafiškai pavaizdavo partizanų motinas, kurias stribai vedė į Marijampolės turgaus aikštę atpažinti savo sūnų. Jos, net ir atpažinusios, turėjo tylėti, nes kitaip būtų atsidūrusios lageryje. Taigi jos turėjo matyti ir nematyti.

Realizmas „Lietuvos kaimo moters darbuose“

Kelionės į Lietuvą Magdalenai davė dar vieną impulsą – dailininkė sukūrė spalvotų medžio raižinių ciklą „Lietuvos kaimo moters darbai“, kurį galima laikyti jos realistinės kūrybos viršūne. Visas ciklas – tarsi epinis pasakojimas apie kaimo moters gyvenimą. Šįkart Magdalena nepasirenka ornamentinio žmogaus kūno vaizdavimo. Mes matome kasdieniais kostiumais vilkinčias moteris, kurios lesina vištas, sodina daržoves, riša pėdus, verpia, audžia ar grėbia šieną. Stiliaus prasme tai turbūt realistiškiausias jos ciklas, kuris kaip žiūrovą numato ne tik intelektualų meno mėgėją, bet ir tą pačią paprastą kaimo moterį, kuri Magdalenos cikle atpažintų savo darbus ir rūpesčius. Beje, menininkė ir šįkart nevaizduoja veidų ir užmena dvi mįsles: kodėl ji to nedaro? Ir antroji: kodėl kai kurios figūros apgaubtos šviesiai mėlynais kontūrais, taip išskiriant jas iš bendro fono?

Į pirmąjį klausimą galbūt galima atsakyti taip: sunkiame kaimo gyvenime darbai yra svarbesni už asmens bruožus. O į antrąjį? Ar tai tik dekoratyvi priemonė, ar menininkė tuo norėjo pabrėžti žmogaus asmeninę erdvę ir orumą? Kad ir koks būtų atsakymas, tai – be galo prasmingi kūriniai, sulaukę ir savo aliejinės versijos 1982-aisiais.

Gamtos galia

Magdalenai buvo svarbus mitologinis Lietuvos pasaulėvaizdis. Tai matyti iš raižinių ciklo „Tautosakos deivės“ (1987), kuriame regime tarp augalų ir žiedų karaliaujančias senąsias lietuvių mitologijos herojes: Medeiną, Lazdoną, Laimą, Ramintą ir Gintą. Jas taip pat lydi melsvo ar raudono kontūro paslaptis. Laisvos ir grakščios, nebaisios ir kartais užsiėmusios, jos įkūnija paslaptingas gamtos ir likimo jėgas, kurias šiuolaikinis žmogus yra linkęs užmiršti. 1989–1990 m. sukurtame cikle „Vita et Mors“ regime mįslingos gyvenimo ir mirties dinamikos meditaciją, kurioje net laidotuvių laužas atrodo panašus į liepsnojantį gyvybės medį.

Magdalena mėgo keliauti. Jos patirčių atspindys – grafikos ciklas „Įspūdžiai iš kelionių“ (1989–1991), kuriame laisva maniera, šiek tiek primenančia vaikų piešinius, ji stengėsi perteikti kiekvienos aplankytos šalies koloritą, ne tik jos dabartį, bet ir istorines asociacijas.

Lakšte, pavadintame „Stelmužės ąžuolas“, medžio kamiene matome dviejų žmonių – vyro ir moters – siluetus. Tai vėl viena iš daugelio mįslių: ar tai reiškia, jog tikroji šalies stiprybė yra žmonės? O gal tai, kad žmogus yra toks pat kaip medis? Cikle „Paslaptingi medžiai“ (batika, autorinė technika, 2000) žmogus išties tampa medžiu.

Be galo daug vėlesnių Magdalenos ciklų ir pavienių kūrinių liudija apie gamtos galią, kuri pranoksta, pajungia ir net suvartoja žmogų. Čia menininkė pasitelkia aliejų ir/ar autorinę batikos techniką. „Motina gamta“ (1988), „Motina žemė“ (1992), „Žemynos pasaka“ (1996), „Žemės epizodai“ (2001), „Medeinos sodai“ (2001), „Immortal Earth“ (2004) (atskirų ciklo kūrinių datos gali skirtis) iš esmės yra gyvybe pulsuojantys organiniai ornamentai. Juose tarsi pro mikroskopą matome slaptą ir visiems bendrą spalvotą ląstelių pasaulį, kuriame pats žmogaus kūnas pavirsta didesnės visumos ląstele, o dažnai ir apskritai išnyksta. Tiesa, kartais vaizdas primena gėles („Motina gamta“), tačiau tai ne konkrečios gėlės, o veikiau išskaidytos gėlių formos. Cikle „Tolima žemė“ (1995) autorė nepanaikina realaus atvaizdo (gėlės, žmogaus ar paukščio), tačiau juos piešia taip, tarsi šie turėtų ne konkrečią apčiuopiamą, o tolimą, apibendrintą poetinę prasmę.

Apskritai savo kūryboje Magdalena keliavo abstraktaus vaizdavimo meistriškumo link. Netgi tėvų žemę tokiuose cikluose kaip „Mano gimtinė“ (2001) ar „Senolių žemė“ (2002) dailininkė vaizduoja abstrakčiai, perteikdama ne fizinį Lietuvos kraštovaizdį, o jo keliamas emocijas, įspūdžius ir atmosferą. Instinkto ar intuicijos padiktuotos formos viešpatauja ir tokiuose vėlyvosios kūrybos cikluose kaip „Praeities ženklai“ (2000), skirtame Marijos Gimbutienės atminimui, „Spalvų sūkurys“ (2001), „Spalvų simfonija“ (2005), „Spalvų versmė“ (2005) ar „Spalvų daina“ (2008). Juose nematome jokios užuominos į individualų žmogaus pradą, veikiau regime pastangą prisiliesti prie primityvios, priešistorinės, bendros visų žmonių ir pasaulio prigimties. O „Spalvingoje žemės planetoje“ (2007) visa žemiška tikrovė Magdalenai rodosi esanti stichiškai tarpstantis gėlių sodas.

Stipri lyg jos piešiamos gėlės

Taigi – gėlės. Gali būti daug priežasčių, dėl kurių dailininkai piešia gėles, kodėl jos atrodo dėmesio vertas objektas. Dažniausias atsakymas būtų – dėl grožio. Savo kūrybiniame kelyje Magdalena išties nutapė be galo daug gėlių, netgi galima būtų sakyti, kad gėlių atvaizdai yra jos vizitinė kortelė.

Kodėl ji tai darė? Pirmiausia pažvelkime, kokios jos: dažniausiai egzotiškos, milžiniškos, užimančios kone visą paveikslo plotą ir nedaug tepaliekančios vietos fonui, galingos, grėsmingos, plėšrios, įtraukiančios į save. Dažnai jas tapė aliejumi – technika, labiausiai leidžiančia išgauti vaizdo sodrumą. Pabuvęs Magdalenos gėlių pasaulyje supranti, kad jos – dar viena, labai moteriška forma prisiliesti prie bauginančių tikrovės gelmių, slėpiningų ir baisių gamtos jėgų, kurias esame linkę ignoruoti ar užmiršti. Dvikovą tarp žmogaus ir gėlės Magdalenos kūryboje laimi gėlė, ir tapytoja užmena mums dar vieną mįslę: kodėl?

Sunku vienoje apžvalgoje apžvelgti visus Magdalenos darbus, daug kas – ypač pavieniai kūriniai – liko neaptarta. Tačiau negalima nepaminėti svarbiausio – jos pačios gyvenimo. Neįtikėtinai stipri lyg jos piešiamos gėlės, ji laimėjo gyvenimo kovą, o tai meno pasaulyje ne toks jau dažnas reiškinys. Kosmopolitinėje aplinkoje kraštietė liko ištikima savo šaknims, nesužlugo nei kaip menininkė, nei kaip asmenybė, nei kaip lietuvė. Ji turėjo ką pasakyti ir pasakė. Todėl didžiausia mįslė yra jos pačios asmenybė – paslaptinga, o drauge – neįtikėtinai artima.

Dr. Saulenė PUČILIAUSKAITĖ

Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkė