Kino edukacija Vilkaviškio parapijoje

Lygiai prieš dvejus metus, 2023-iųjų sausio viduryje, vilkaviškiečiai buvo kviečiami į keliaujančios parodos „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo“ (1939–1944) pristatymą. Ekspoziciją, įrengtą jūriniame konteineryje, lankytojams pristatė parodos kuratorė ir viena iš autorių Sonata Žalneravičiūtė, tuomet – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotoja. Džiugu, kad ši pažintis su kino teatrų istorija prasitęsia – portale „15min“ buvo publikuotas S. Žalneravičiūtės straipsnis „Kino rūmai, bažnyčios ir… tragiškos lemtys“. Šiandien publikuojame jo dalį, kurioje kinotyrininkė rašo apie Vilkaviškio parapijos kino teatrą „Giedra“.

Modernėjimo procesai uždarė kino trobesius

Jei pirmajame nepriklausomos valstybės dešimtmetyje mažesniuose Lietuvos miesteliuose kinui rodyti pakako medinės trobos, apšildomos krosnimis, žiūrovams suolų, sulopyto ekrano, vieno kino projektoriaus begarsiams filmams rodyti, tai 1927 m. garsinio kino erai prasidėjus, kino teatrai pirmiausia turėjo neatsilikti nuo technikos pokyčių.

Nauji kino projektoriai, garso aparatūra jau nebeįsitekdavo mažose senų kino teatrų aparatinėse. Vietos dar reikėjo ir filmų subtitrų aparatui. O 1931 m. „išguldytos“ naujos kino teatrams taisyklės, kuriose buvo ne tik priešgaisriniai, bet higienos, estetiniai, etiniai reikalavimai, daugumai senųjų kino teatrų buvo neįgyvendinamos nei fiziškai, nei finansiškai. Vietos valdžia dažniausiai stengdavosi neužgesinti vienintelio kultūros žiburio miestelyje ir užtardavo prieš vidaus reikalų ministrą. Tačiau pašonėje iškilus moderniems kino rūmams – su sava šildymo sistema, viduje esančiais tualetais, senam kino trobesiui nieko kita nelikdavo, kaip užsidaryti.

Modernėjimo procesai vyko ir katalikų pasaulyje. Jei XX a. pradžioje Bažnyčia nuo kino žegnojosi kaip nuo velnio, tai ketvirtajame dešimtmetyje, popiežiui laiminant, buvo įkurtas tarptautinis kino biuras – Office Catholique International du Cinematographe. Europoje pradėti rengti tarptautiniai Pedagoginio kino kongresai. Švietimo kinu idėjas į savo šalį parvežė ir Lietuvos Bažnyčios tarnai, ir pasaulio matę lietuviai.

Turėjo pasikeisti vietos katalikų nuomonė

„Vilkaviškio miestas vienas iš pirmųjų turi savo elektros stotį. Tačiau iki 1926 m. elektros stotis mieste „švietė“ labai liūdna šviesa. <…> Dabar jau Vilkaviškis gali džiaugtis turėdamas moderniškai įrengtą elektros stotį. Šviesa dabar būna per visą parą“, – 1932 rugsėjo 1 d. rašė „Lietuvos aidas“.

Kai Vilkaviškyje gyvenantis Aronas Grinšteinas 1926 m. sugalvojo žmonėms parodyti kino šviesą, piestu stojo vietinė Katalikų blaivybės draugija, Lietuvos darbo krikščionių sąjunga, Lietuvos Katalikų moterų draugija, jaunieji „pavasarininkai“. Tąkart Statybos ir sauskelių inspekcijai užklausus Vilkaviškio parapijos klebono Mato Dabrilos, ar nėra kliūčių iš dvasiškosios pusės kinematografui atsidaryti, sulaukė išsamaus atsakymo su minėtųjų organizacijų parašais: „Kinas stovi stačiai prieš didžiąsias, frontines bažnyčios duris. Nuo Šventoriaus tą namą skiria tik apie 6 sieksnių g-vė ir, nuo pačios bažnyčios dar dusyk toks šventoriaus plotas. <…> Kinematografo rengėjai nieko šlykštesnio, nešvaresnio ir daugiau pažeminančio katalikų tikėjimą negalėjo sumanyti, kaip įrengti tokioje vietoj savo demoralizuojančią įmonę. <…> Šiandien jau nėra paslaptis, kad kinematografai, kaip visame pasaulyje, taip ypač Lietuvoje vaidina demoralizuojančią žmonijos, labiausiai jaunuomenės rolę.“

Po dešimtmečio kunigas Antanas Šilingas – Vilkaviškio katedros vikaras ir vyskupo A. Karoso sekretorius, imasi kino reikalų. 1935-ųjų vasarą bažnyčios pašonėje, kitapus Laisvės gatvės, buvo baigti statyti parapijos namai. Vidaus planą, kuriame buvo kino teatras, nubraižė statybos inžinierius Mečislovas Strumila. Kai viskas buvo įrengta, 1937 m. rudenį kunigas A. Šilingas nusiuntė Vidaus reikalų ministerijai prašymą atidaryti Vilkaviškio parapijos kino teatrą.

Vietos komisija – Vilkaviškio burmistras A. Sajeta, inžinierius M. Strumila ir gydytojas Iz. Kaunas – apžiūrėjo įrengtas patalpas. Viskas buvo pagal planą – erdvi fojė, kasa, bufetas, šalia jo – vyrų, moterų tualetai, scena, balkonas. Kino teatras talpino 320 žmonių. Antrame aukšte dar buvo ramovė, knygynas bei nemaža erdvė skaityklai. Vietos komisija, viską patikrinusi, sutarė, kad kino teatrą galima atidaryti. Gavęs palaiminimą kino teatrui „Giedra“ veikti, kunigas A. Šilingas tapo atsakomingu vedėju, o kino mechaniku – Balys Vaškelis.

Bažnyčia – už pedagoginį kiną

Į Vilkaviškį neseniai buvo sugrįžęs vietos kunigų seminarijos auklėtinis Justinas Dabrila, Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje įgijęs filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1935 m. jis dirbo Vilkaviškio gimnazijos kapelionu, o nuo 1936 m. – kunigų seminarijos profesoriumi, dvasios tėvu. Studijuodamas užsienyje, J. Dabrila buvo skaitęs popiežiaus Pijaus XI pasisakymą enciklikoje (1929 metais gruodžio 31dieną) apie auklėjimą, kurioje buvo išgirtas katalikų darbas „filmų srityje“.

Grįžęs į Lietuvą J. Dabrila parašė tekstą „Katalikų pedagoginis kinas Lietuvoje“, kuriame referavo paskutinį pedagoginio kino kongresą, Romoje vykusį 1934 m. Skyrelyje „Pedagoginis kinas užsienyje“ J. Dabrila rašė: „Šventasis Tėvas trokšte trokšta, kad visose šalyse prie Katalikų Veikimo Centrų būtų organizuojamas ir pedagoginis kinas.“

J. Dabrilos tekstas buvo atspausdintas knygelėje, kurioje buvo galima sužinoti, kad „Bažnytinėje Provincijoje prie Katalikų Veikimo Centro, kaip jo integrinė dalis, yra įsteigiamas Katalikų Pedagoginio Kino Centras – KPKC. Šio centro direkciją sudarė Lietuvos Bažnytinės Provincijos vyskupų atstovai, o administracija buvo Vilkaviškyje. Visais klausimais prašoma Gerb. Lietuvos Auklėtojus kreiptis šiuo adresu: Kun. J. Dabrila, Vilkaviškis, Klebonija“.

1935 m. KPKC sąrašą sudarė 18 filmų. Tarp jų – „Ispanų kultūrinis bolševizmas“, „Paveikslai iš japonų liaudies gyvenimo“, „Katalikų misijos Japonijoje“, „Liliputų kelionė į požemius“, „Liliputai Kinijoje“ (vaikams) ir kt. Taip pat buvo ruošiamų filmų sąrašas religine tematika „Katekizmas“, „Dekalogas“, „Bažnyčios įsakymai“, „Šventoji istorija“, „Literatūra“.

Repertuaru rūpinosi kunigas prof. Justinas Dabrila

Kai 1938 m. spalio 12 d. kun. A. Šilingas paskiriamas Liudvinavo bažnyčios klebonu, „Giedros“ reikalai buvo patikėti jaunajam profesoriui.

„J. Dabrila pats vykdavo į Kauną ir atsirinkęs parsiveždavo į Vilkaviškį ne tik religinio turinio, bet ir meniškus humaniškus pasaulietinio pobūdžio filmus. Pasirūpino kun. Justinas ir mažamečiais vilkaviškiečiais. Jie ir šiandien prisimena vaikystėje parapijos salėje regėtus filmukus apie juokingus Diko ir Dofo nuotykius. <…> Parapijos salėje ne tik kinas buvo rodomas. J. Dabrilos rūpesčiu imta ruošti koncertus. Iš Kauno buvo kviečiami atlikėjai – tiek dramos aktoriai, tiek operos solistai“, – prisiminė A. Greičiuvienė.

1940 m. užėjus bolševikams, J. Dabrila išvyko į Kauną, bet ir ten nebuvo ramu, todėl sugrįžo tėviškėn. 1941 m. karo išvakarėse dviračiu nuvažiavo pas kurso draugą, Lankeliškių parapijos kleboną Vaclovą Balsį, kur tikėjosi prabūti neramų laiką. Tačiau 1941 m. birželio 22 d. ankstų rytą čia įsiveržė bolševikų kareiviai. Suėmę V. Balsį, J. Dabrilą, sykiu buvusį Marijampolės gimnazijos kapelioną Joną Petriką, nuvežė juos į Budavonės mišką ir žiauriai nukankino.

Vokiečių okupacijos metais „Giedroje“ kinas buvo rodomas. Vadovu tapo Ignas Neniškis. Su juo dirbo dar aštuoni žmonės. Karo pabaigoje pastatas buvo stipriai apgriautas, tačiau vėliau atstatytas. 1963 m. parapijos salėje buvo įrengtas Vilkaviškio krašto muziejus. Dabar patalpos sugrąžintos Vilkaviškio parapijai.