Išlydėta vadovė, vedusi folkloro takais

Toma BIRŠTONĖ

Vištyčio regioninio parko lankytojų centre įvyko paskutinė folkloro ansamblių „Šilojai“ ir „Gražupis“ repeticija. Dešimtmečius rajone gyvavę kolektyvai žavėjo autentiškomis dainomis, atlikėjų balsingumu ir nuoširdžia meile liaudies dainai.

Atsisveikino su dovanomis ir ašaromis

Daugiau negu porą valandų trukęs renginys buvo perskirtas į dvi dalis. Pirmojoje žiūrovai turėjo galimybę išvysti nematytas fotografijas iš ekspedicijos „Kadras“, taip pat Vladimiro Novikovo filmo „Spiečius. Apie Vilkaviškio krašto žmones“ ištraukas, kuriose atskleidžiamos ansamblių „Šilojai“ ir „Gražupis“ istorijos.

O koks gi vakaras be dainų, kai susitiko du folkloro kolektyvai, kurie su meile ir pagarba puoselėja tą pačią amžių nepalaužtą liaudies muziką? Tą vakarą „Šilojų“ bei „Gražupio“ narių balsai užpildė erdvę ne tik muzikos garsais, bet ir bendrumo jausmu. Atrodė, jog iš praeities sugrįžusios dainos vėl susitiko su savo klausytojais. Taip pat sudainuota nemažai romansų, kurie renginio nuotaiką papildė melancholiškomis ir jautriomis gaidomis.

Vėliau atėjo sveikinimų metas – iš salės vienas po kito ėjo žmonės, nešini gėlių žiedais, dovanomis. Jie dalinosi gražiausiais prisiminimais, taip išreikšdami didžiausią padėką ir pagarbą ilgametei ansamblių vadovei Aldonai Krapavickienei. Po kai kurių kalbų žmonės nesulaikė ašarų.

Be ansamblių narių, gražius žodžius vadovei tarė Vilkaviškio kultūros centro direktorė Renata Medelienė, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas Artūras Blauzdžiūnas, Vištyčio regioninio parko atstovai, Gražiškių seniūnė Ramutė Didvalienė su bendruomenės narėmis, buvęs Vištyčio seniūnas Bronislavas Polita, buvusi Bartninkų seniūnė Violeta Raulinaitienė, buvę ansamblių nariai bei kiti.

Sužavėjo romansų skambesys

Šventėje žmonės buvo grąžinti į 1987 metus. Būtent tada rajone susikūrė pirmasis folkloro ansamblis. Kurį laiką jis neturėjo pavadinimo, o vėliau buvo nuspręsta suteikti „Gražupio“ vardą. Miestelyje tekėjo upelis, tad jo vardas tapo įkvėpimu ansamblio pavadinimui.

Pirmąjį kolektyvo istorijos puslapį atvertė kultūros darbuotoja Alesė Jankauskienė. 1996 m., praėjus beveik dešimtmečiui, „Gražupiui“ pradėjo vadovauti A. Krapavickienė. Pasirodo, jos pažintis su kolektyvu prasidėjo visai ne nuo liaudies dainų.

„Atsimenu, kai pirmą kartą atvažiavusi į Gražiškius lipdama kultūros namų laiptais išgirdau, kaip gražiai moterys dainavo romansą. Iškart supratau, jog žmonės labai dainingi“, – prisiminimais dalijosi vadovė A. Krapavickienė.

Porą metų padirbusių „Gražupio“ narių laukė neeilinė užduotis – sudalyvauti dainų ir šokių šventėje Vilniuje. Prisiminę savo pirmąją rimtą išvyką gražupiečiai pasakojo, kad anuomet į renginį reikėjo vykti pasipuošusiems tautiniais kostiumais. Juos parūpino kolektyvo narė Teresė Kasperaitienė. Beje, šie folkloristai yra praleidę tik pastarąją dainų šventę.

Vėliau jie tapo nuolatiniais festivalio „Baltica“ dalyviais, vykdavo į gastroles po įvairias šalies vietoves, vedė edukacines vestuvių, krikštynų, mergvakarių programas Jono Basanavičiaus gimtinėje. „Basanavičynėje per dieną kelias edukacijas vesdavome. Jos buvo tikrai populiarios“, – pasakojo kolektyvo narė M. Stepanauskienė. Gražiškiečiai visuomet pirmiausia stengėsi populiarinti savam kraštui būdingas dainas bei smulkiąją tautosaką ir dėl savo autentiškumo ne kartą sulaukė folkloro tyrinėtojų dėmesio.

Liko tik trečdalis

Bėgant laikui „Gražupis“ pradėjo pildytis vis naujais nariais. Kolektyvas pradžioje buvo moteriškas, vėliau prisijungė ir vyrų. Jų dėka ansamblis savo repertuarą papildė šokiais. Scenoje vienu metu sukosi net šešios poros. Buvo laikas, kai kolektyve muzikavo per trisdešimt žmonių.

Didžiuliam norui muzikuoti net atstumas netrukdydavo. Pavyzdžiui, Birutė Saikevičienė ir Albinas Asijavičius ilgus metus į repeticijas atvažiuodavo beveik iš kito rajono galo – iš Alksnėnų kaimo. Danutė ir Vytautas Kojučiai keliaudavo iš Sodėnų, o Apolinaras Ulevičius, gyvenantis Pajevonyje, dažnai atveždavo ir koleges Mildą Stepanauskienę bei Matildą Severiną Puodžiūnienę, kurioms kitaip būtų buvę sudėtinga lankyti repeticijas.

Su džiaugsmu žmonės pasakojo, kad ne vienus metus kolektyvui talkino gražiškietė Kristina Linertaitė. Iš veiklos mergina pasitraukė tik tada, kai išvyko studijuoti. „Gražupio“ nariai nevengdavo į repeticijas atsivesti ir savo artimųjų. Pavyzdžiui, M. Snapkauskienė prikalbino muzikuoti anūkę Jolitą, M. S. Puodžiūnienė – anūkę Kristiną, o B. Saikevičienė atsivesdavo net du vaikaičius – Ievą ir Tautvydą.

Garbaus amžiaus „Gražupio“ nariai nestokoja geros nuotaikos, energijos, bet neslepia to, kad bėgantys metai jau ne vienam iš vyresniųjų apsunkino žingsnius, atėmė ryškią akių šviesą, tačiau dainą širdyje paliko skambėti. Anapilin yra iškeliavę net aštuoniolika ansamblio muzikantų.

Visgi folkloro kolektyvas suprato, kad natūraliai atėjo metas skirstytis – nebeliko jaunų žmonių, norinčių tęsti tradicijas ir dainuoti. Vadovė jau kuris laikas puse lūpų užsimindavo apie tai, kad norėtų trauktis, pailsėti, tačiau kai nusprendė šį žingsnį žengti tvirtai ir nekeisti savo sprendimo, visiems toks ūpas muzikuoti pakilo, jog jie prašė A. Krapavickienės pasilikti dar bent vienus metus, kad galėtų kartu paminėti vadovavimo kolektyvui trisdešimtmetį, o tik po to, sulaukus šios sukakties, atsisveikinti.

Tačiau perkalbėti nepavyko. Neseniai ansamblio nariai sudėjo savo koncertinius kostiumus Gražiškių bendruomenės namuose. Su nostalgija drabužius paliko, suvokdami, kad galbūt daugiau niekada neturės progos jų dėvėti scenoje.

Įrašė dvi muzikines plokšteles

Muzikalioje šeimoje užaugusi A. Krapavickienė džiaugiasi, jog daug unikalių dainų jai pavyko perteikti ne tik savo vadovaujamiems kolektyvams, bet ir palikti ateities kartoms. Pavyzdžiui, „Gražupis“ 1997 m. Vilniuje įrašė Gražiškių krašto dainų garsajuostę. Be to, parengė ir dvi dainų plokšteles: pirmąją – 2014, o antrąją – 2023 metais.

Įrašuose ansamblis užfiksavo savam kraštui būdingas dainas, išlaikė senąją, autentišką dainavimo manierą. Plokštelėje skamba pasakojimai apie anuomet gyvenusių žmonių meilę, kasdienius ūkio darbus, gamtos grožį. Didžiąją dalį „Gražupio“ repertuaro sudaro senosios Gražiškių krašto ir Suvalkijos dainos. Jau kurį laiką ansamblio nariai nevengia ir romansų.

„Man šis kolektyvas buvo lobis. Aš čia galėjau save realizuoti. Atvažiuodavau į repeticijas, užtraukdavome gražias dainas ir išvažiuodavome į namus laimingi“, – kalbėjo A. Krapavickienė.

Keblus išlikimo klausimas

Prieš daugiau nei dvidešimt penkerius metus A. Krapavickienės globai buvo pavestas dar vienas folkloro ansamblis, kuris atsirado Vištyčio regioninio parko darbuotojų iniciatyva. Ketvirtį amžiaus gyvuojantis folkloro ansamblis „Šilojai“ žiūrovams padovanojo daug gražių koncertų. Skleidžiant žinią apie Vištytį dalyvauta daugybėje folkloro festivalių, koncertuota įvairiose Lietuvos vietose, renginiuose kaimyninėje Lenkijoje.

Vadovė pasitraukė, o ar „Šilojai“ išliks, parodys tik laikas. Suburti žmones repeticijoms, perduoti tiek daug dainų ir žinių, ugdyti meilę muzikai, kaip tai darė A. Krapavickienė, – užduotis ne iš lengvųjų.

Visgi po renginio „Šilojai“ buvo šiek tiek nusivylę. Kaip patys teigė, juos apėmė svetima gėda, nes tiek metų atidavę folklorui ir ilgus metus atstovavę Vištyčiui, nesulaukė seniūno ir kitų bendruomenės narių dėmesio. Šis renginys buvo puiki proga pelnytai padėkoti tiems, kurie per ilgus metus tapo miestelio vizitine kortele.