„Žinau, kai kurie žmonės, perskaitę knygą, ištars: „Tai per daug baisu.“ Vis dėlto, ar galėtumėte ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad nė karto nesate pagalvoję, kaip elgtumėtės karo siaubui pasiekus Lietuvos žemę?“ – klausia karybos tyrinėtojas Giedrius Petkevičius. Jis pristato penktąją savo knygą „Diena, kai jie ateis“. Literatūriniame pasakojime galima atpažinti netolimos mūsų šalies praeities vaizdinius, pajusti alsuojantį nerimą dėl kovojančios Ukrainos, susipažinti su slapčiausiais Kremliaus planais, drauge su Lietuvos kariais ginti Vilnių ir Kauną. Dar viena svarbi šios knygos detalė – didžiulė meilė, dėl kurios irgi reikia išgyventi šaltame bunkeryje. Skaitytojams pristatome interviu su knygos autoriumi.
– Knyga, kurią parašėte, yra literatūros kūrinys su tam tikrais dokumentikos atspalviais, tačiau realybėje ar dažnai pagalvojate apie dieną X? Dieną, kai jie ateis?
– Iki 2014-ųjų tokios mintys buvo labiau teoriniai svarstymai. Šiandien šalia jų esu identifikavęs savo galimybes, sugebėjimus, konkrečias vietas ir priemones. Deja, situacija tokia, kad knygoje esanti literatūrinė išmonė gali įžengti į kiekvieno iš mūsų gyvenimą.
– Pati dažnai pamąstau apie tai, apie ką rašote savo knygos įžangoje: kaip elgtumėmės, jei staiga užkluptų karas? Ar turite savo išgyvenimo planą?
– Dabarties realybėje apie tai retas nepagalvoja. Dažnai mąstau ir apie emocijas, kurios užplūstų tą dieną, ir apie praktinius žingsnius, kurių tektų imtis. Maniškė išgyvenimo struktūra gana aiški: norėčiau maksimaliai užtikrinti artimųjų saugumą ir atrasti savo vietą šalies gynybos sistemoje.
– Bene pirmąjį kartą imatės literatūrinio žanro, karo dokumentiką supinate su meilės istorija, kurią, kaip suprantu, skiriate savo mylimai moteriai – Nerijai.
– „Diena, kai jie ateis“ yra penktoji mano knyga, bet teisingai pastebėjote – prozos kūrinys tapo šiokiu tokiu išbandymu. Na, o meilė šalia tokių perdėm vyriškų reikalų kaip ginklai ir karo scenų aprašymai – išbandymas kvadratu. Nežinau, kaip romantines, kartais stipriai erotizuotas scenas kuria kiti autoriai, man užteko įsivaizduoti konkretų žmogų ir kiek praverti fantazijos klodus.
– Kažkuria prasme tai – gana vyriška knyga, netgi, sakyčiau, aiškiai išdėstyti pradmenys, kaip reikėtų elgtis ekstremalioje situacijoje.
– Savo knygoje „Karo anatomija“ bandžiau aprašyti techninį Rusijos Federacijos karinių pajėgų puolimo scenarijų mūsų šalyje. Paskutinį knygos „Karo žmonės“ skyrių palikau patarimams, kaip kare reikėtų elgtis civiliams, na, o „Dienoje, kai jie ateis“ visa tai sujungiau, įvilkęs į grožinės literatūros rūbą.
– Kai prieš akis ir sąžinę iškyla klausimas – pasilikti ar pasitraukti, apie ką reikėtų galvoti? Neabejoju, kad tik retas žmogus šiandien žino, kaip pasielgtų, o ir tas, kuris žino, gal atėjus lemiamai valandai pakeistų kryptį…
– Tenka apie tai kalbėti ir su skaitytojais visoje Lietuvoje, knygų pristatymo renginiuose. Bemaž visada sakau tą patį – smulkus akiniuotas buhalteris gali demonstruoti drąsos stebuklus ir, atvirkščiai – vėliava mojuojantis patriotas, įveiktas šoko, drebės kamputyje ar pavydėtinai mikliai atras kitų spalvų vėliavą.
Svarbiausia man atrodo – vidinis nusiteikimas, apsisprendimas dabar, taikos metu, jeigu norite, būtinybė sau pasakyti: „Tą dieną, kai jie ateis, aš bijosiu, atleiskite man už tokį pasakymą, iki šlapimo nelaikymo, tačiau tą baimę nugalėsiu, nes neturėsiu kitos išeities. Tiesiog negalėsiu pasiduoti, išduoti ar pabėgti.“
– Kai kurios knygos istorijos, galima manyti, yra išgalvotos, tačiau būtent taip viskas ir vyko Nepriklausomybės priešaušryje ir pirmaisiais jos metais. Iš ko pasiskolinote istorijas apie Kauno banditus? Kodėl jos atsirado knygoje?
– Paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis Kaune – mano vėlyvos paauglystės metai. Anuomet, ko gero, galėjau neklysdamas išvardyti pagrindinius miesto šešėlinio pasaulio veikėjus pravardėmis, o dirbdamas įkalinimo įstaigoje psichologu kai kuriuos nusikaltėlius pažinau ir gerokai iš arčiau. Rašyti apie 10-ojo dešimtmečio jaunuolį iš Kauno, nepaminint tamsesniosios to laikotarpio gyvenimo pusės? Ne, herojaus paveikslas nebūtų visiškai atskleistas.
– Skaitydamas skyrius apie Maskvą įsivaizduoji, kad būtent taip viskas ir turėtų būti. Ką tai reiškia? Kad mes, lietuviai, suprantame rusų psichologiją?
– Esu visiškai įsitikinęs, kad vidutinis statistinis, išorės politika besidomintis Lietuvos gyventojas geriau supranta rusus negu toks pats Vakarų Europos ar JAV gyventojas. Iš kitos pusės, juk visiškai aišku, kad tai nėra mūsų saugumo garantas. Kartais atrodo, kad tokia jau mūsų dalia – aiškinti „seniesiems“ Vakarams ir juos įtikinti, jog į rytus nuo mūsų slypi blogis.
– Knygoje netgi aprašote puolimo planą. Iš kur sėmėtės teorinių žinių ir kodėl būtent tokį planą aprašėte?
– Karyba domiuosi nuo jaunystės, praktinių žinių sėmiausi tarnaudamas savanoriu, o dabar studijuoju teoriją, bendrauju su kariškiais, lankausi kariniuose daliniuose ir rašau apžvalginius straipsnius savo sekėjams ir Lietuvos žiniasklaidai. Kadaise ant mano paaugliško kambario sienų, šalia muzikos grupių plakatų, kabėjo užrašas „Karas yra mano gyvenimas“. Jaunatviškas neatsakingumas ir maksimalizmas baigėsi, o noras pažinti karo meno slėpinius išliko.
– Knyga baigiasi taip, tarsi prasidėtų kita istorija. Ar galvojate apie tęsinį?
– Gal reikėtų išlaikyti intrigą?.. Tiek to – knygos antroji dalis yra mano galvoje, o ar ji suguls į popierių, priklausys nuo „Dienos, kai jie ateis“ pardavimo sėkmės. Jau matau, kad knyga sulaukė sėkmės bibliotekose, ja domimasi viešojoje erdvėje. Taigi, kad ir nedrąsiai, bet pažadu – tęsinys bus.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.